Lietuvoje žinomas kaip garsiausias krepšinio komentatorius šalyje - Linas Kunigėlis trykšta gyvenimo džiaugsmu - jis neseniai sukūrė šeimą, dirba Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės viešųjų ryšių direktoriumi.
Optimizmo niekada nestokojančio komentatoriaus balsas iš televizijos eterio nedingo net tada, kai prieš ketverius metus jam buvo diagnozuotas vėžys. „Reikia nepanikuoti ir negraužti savęs, nes tu jau turi tą padarą, kuris tai daro už tave“, - atvirai apie ligą kalba L. Kunigėlis.
39 metų L. Kunigėlis stengiasi neviešinti savo asmeninio gyvenimo ir nemėgsta puikuotis pirmuose populiarių žurnalų puslapiuose. Net pasklidus kalboms apie netikėtą diagnozę, žurnalistas viešai nepasakojo apie savo kovą su smegenų vėžiu. Apie jo susirgimą žinojo tik artimiausi draugai. „Net tėvams pasakiau tik po operacijos, nenorėjau kelti sąmyšio“, - ramiai pasakoja Linas.
Apie savo išgyvenimus ir kovą su vėžiu L. Kunigėlis sutiko atvirai papasakoti iveikliga.lt skaitytojams. Viso pokalbio metu iš komentatoriaus lūpų nė karto nenuskambėjo liūdesys ar neviltis, žodį „vėžys“ Linas teištarė vos dukart. „Palinkėčiau daugiau meilės gyvenimui“, - pokalbio pabaigoje nuoširdžiai nuskambėjo L.Kunigėlio palinkėjimas.
Netikėtas sąmonės netekimas
Visa tai įvyko, kai man buvo 33 metai. Nepasakyčiau, kad jaučiau kažkokius ypatingus simptomus. Dabar, kai atsukinėji laiką atgal, gali įžvelgti, kad toje vietoje kartas nuo karto paskaudėdavo galvą. Bet tai nebuvo tas skausmas, kuris verstų susimąstyti. Tą skausmą buvo galima lengvai supainioti su pagiriomis, kai atsikeli ryte ir skauda galvą, nes padauginai alkoholio. Signalas, kuris privertė sunerimti - trumpas sąmonės netekimas. Namuose buvau pritūpęs, staigiai stojausi ir kritau apalpęs, praradau sąmonę. Man atrodė, kad tik akimirkai, nes viską prisiminiau kas buvo iki tol, netgi patį momentą, kaip stojausi. Prabudau paguldytas lovoje, paaiškėjo, kad nualpęs buvau apie 15 sekundžių.
Šis signalas privertė ne tiek mane, kiek mano buvusią gyvenimo draugę rimtai susirūpinti mano sveikata. Aš pats, su tokiu savo požiūriu į sveikatą, būčiau tempęs dar kokius pusę metų ir nieko nebūčiau daręs. Draugė skubiai užsakė Santariškėse tomografinį tyrimą ir „pastatė mane prieš faktą“, kad tą ir tą dieną turiu pasidaryti tyrimą. Tuo metu man jokių įtarimų net nekilo, kad tai gali būti rimti sveikatos sutrikimai. Galvojau: „gal nuovargis, gal cigarečių ar alkoholio per daug, gal kavos per daug vartoju, gal organizmas nualintas“.
Iki tol jokiais sveikatos tyrimais nesidomėjau ir nebuvau specialistas, todėl nežinojau ko laukti iš tomografinio tyrimo. Atlikus tyrimus, viskas labai aiškiai matėsi. Gydytojas parodė nuotraukas ir sako: „Čia yra“. Paaiškino, kad auglys - nelabai didelis, visai neblogoj vietoje, jeigu galima taip apibūdinti tokius dalykus. Nuramino, kad viskas turėtų būti tvarkoj.
Tik vėliau suvokiau, kaip man pasisekė
Išgirdęs diagnozę, sureagavau labai ramiai, galbūt dėl nežinojimo ir nesuvokimo to galimo ligos rimtumo. Tik vėliau, kai pakankamai ilgai pabendravau su gydytojais, pradėjau galvot, kad man labai pasisekė. Pas gydančius medikus dažnai klausinėdavau įvairių dalykų apie ligą. Tada tikrai suvokiau, kaip man pasisekė, nes auglys buvo gan patogioje vietoje operuoti. Kaip man pasakojo gydytojai, operacijos metu nebuvo ypatingai didelio pavojaus, nes auglys nebuvo apsivijęs kitų audinių ir nekontaktavo su kitais, gyvybiškai svarbiais smegenų centrais.
Turėjau vieną pažįstamą, kuriam panašiom aplinkybėm po operacijos ilgą laiką buvo rimti sutrikimai - lingvistiniai, atminties ir kiti. Aš tokių dalykų visiškai nepajutau. Dar kai pamačiau berniuką 8 metų, kuriam auglys buvo apsivijęs visą smegenų jungiamąją grandį ir net medikai nesiryžo operuoti, tada man nebeliko klausimų, kuriuos dažnai uždavinėja išgirdę diagnozę: „Kodėl aš?“.
Visada į tokius dalykus žiūrėjau ramiai - nieko nebepakeisi, tik pats sau gadinsi nuotaiką ir visą pozityvų mastymą. Susitaikiau su tuo ir pagalvojau - esu pamatęs nemažai pasaulio, nugyvenęs nemažai laimingo gyvenimo. Tai priėmiau tiesiog kaip neišvengiamą dalyką ir nepanikavau - ar dėl to, kad mano toks požiūris į gyvenimą, ar dėl to, kad nežinojau kas laukia ... sunku pasakyti. Tik paskutinę dieną prieš operaciją pergalvojau daug dalykų, tokių, kurių anksčiau, įsisukus gyvenimo rate, net nepagalvodavai.
Operacija Kaune, procedūros Vilniuje
Sprendžiau kur man gydytis. Kaune turiu gerus draugus medikus, kurie labai daug padėjo. Man liepė atvažiuoti į Kauną ir atsivežti nuotraukas. Ten man atliko pakartotinį tyrimą klinikose. Rezultatas buvo toks pats. Buvau girdėjęs gerus atsiliepimus apie Kauno medikus, nusprendžiau operuotis šiame mieste. Nesu nieko blogo girdėjęs ir apie Vilniaus specialistus, bet tiesiog iš pažįstamų medikų žinojau istorijų, kad net užsieniečiai atvykdavo operuotis į Kauną. Pasitikėjimo faktorius suveikė.
Patekau į skyriaus vedėjo docento Vytenio Deltuvos rankas. Jis atidarė mano „spintelę" ir išėmė tą blogį. Operacija truko gal pora valandų. Atsibudus po operacijos, pirmas noras buvo parūkyt (juokiasi - aut.past.). Atsimenu - prabudau, pramerkiau akis, supratau, kad esu gyvas, pamačiau, jog esu parvežtas iš reanimacinės ir jau atsigavęs po narkozės, tada buvo noras, kad mane pristumtų palatoje prie balkono, atidarytų duris ir aš ten staigiai parūkysiu.
Jau po aštuonių dienų išėjau iš ligoninės, dar po šešių dienų jau komentavau rungtynes. Net nesinaudojau siuntimu reabilitacijai trims ar keturioms savaitėms į Druskininkus, ar į Birštoną, kad „atgaut jėgas", kaip sako vienoje reklamoje. Aš tuo nesinaudojau, nes paprasčiausiai negalėjau, nebuvo tam laiko. Po operacijos man dar buvo atliekama švitinimo procedūra Vilniuje. Šešias savaites trukusį švitinimą ištverti nebuvo labai sunku. Ačiū Dievui, nereikėjo chemoterapijos, kas yra daug baisesnis dalykas, kaip sužinojau vėliau.
Šiuolaikinės technologijos yra gan aukštos kokybės, koncentruodavo spindulių kiekį tik į mažą plotelį. Antrą - trečią švitinimo savaitę prasidėjo šioks toks nuovargis. Bet mano darbo specifika leido, kad galėdavau po procedūros nuvažiuoti namo ir ramiai pailsėti, paskaityti knygą ar pamiegoti. Vakare komentuojant tiesioginiame eteryje, greičiau nuvargdavau, tai buvo švitinimo įtaka. Bet pašnekėjus su tais, kuriems tenka išverti chemoterapiją, tai man švitinimas buvo tik „uogelės“.
Po visų procedūrų, pradžioje kas trys mėnesiai, vėliau kas pusę metų, dabar kas metus, nuvažiuoju į Kauną ir pasidarau tyrimus. Kol kas jokių grįžtamųjų reiškinių nėra (triskart nusispjauna per petį - aut.past.).
Tėvai sužinojo tik po operacijos
Aš labai nenorėjau, kad man gydantis susiburtų ratas žmonių, siūlančių daineles padainuoti ar dar kažką padaryti. Net mamai ir tėčiui nesakiau apie ligą. Mama Amerikoje, tėtis Utenoje gyvena. Aš jiems pasakiau jau po operacijos, nes žinau kas būtų buvę - mama būtų viską metusi, visus darbus ir visus reikalus, ir per naktį atskridusi iš Amerikos. Tėvai būtų sėdėję prie manęs per naktis, aišku, tai - iš nuoširdžios meilės, bet man tiesiog būtų dar sunkiau. Apie ligą žinojo ir ligoninėje mane lankė tik siauras ratas žmonių - tuometinė gyvenimo draugė, sesuo, minėti bičiuliai medikai ir iš Vilniaus atvažiuodavo keli, tikrai geri draugai, ir viskas.
Tai nebuvo išgyvenimas savyje. Aš tiesiog nenorėjau. Viduje buvau įsitikinęs, jog viskas bus gerai ir nenorėjau kelti sąmyšio, kad prasidėtų visokie važiavimai, lankymai, maisto vežimai ir taip toliau. Pasiėmiau kompiuterį ir daug filmų, daug knygų, jeigu pritrūkdavo, dar atveždavo. Labai komfortabiliai leidau laiką su pakankamai retais vizitais tų žmonių, kurie aplankę nekeldavo bereikalingos panikos, nepuldavo užjausti ir guosti, nes man to ir nereikėjo. Jaučiausi užtikrintai ir ramiai, pasitikėjau gydytoju, kuris operavo. Pasakiau visiems artimiesiems tik po to, kai jau buvau po operacijos.
Po švitinimo kurį laiką buvau be plaukų. Bet tai nesukėlė problemų. Tuo metu dirbau tik komentatoriumi, neturėjau per dienas sėdėti kažkur ofise ir nereikėjo labai dažnai bendrauti su žmonėmis. Pats nesiveržiau į vadinamas didžiąsias mases, tik reikdavo komentuoti arenose. Bet tai nebuvo pirmas kartas, kai vaikščiojau plikas. Po „Žalgirio" pergalės Eurolygoje 99-aisiais taip atrodžiau net pusantrų metų, todėl čia nebuvo kažkas tokio, kad iš ilgaplaukio tapau nuplikusiu ir staiga visiems kiltų klausimų, kas ir kodėl. Tokia buvo šukuosena ir tiek. Nors nemažam ratui žmonių mano liga buvo vieša paslaptis, nes apie ją sužinojo per trečius - ketvirtus pažįstamus.
Gyvenimo kokybė nesuprastėjo
Nepasakyčiau, kad po ligos pradėjau gyventi sveikiau. Bandžiau keletą kartų mesti rūkyti, vienas iš jų yra kaip tik dabar, tai jau trečias bandymas. Nebuvo taip, kad būčiau kardinaliai pakeitęs savo gyvenimą. Gal čia kaltas mano gyvenimo būdas...
Nelabai turėjau tikslą viską iš esmės keisti, nes mačiau pavyzdžių, kai daug jaunesni žmonės serga nepagydomomis ligomis, nors jie nėra nei rūkę, nei vartoję alkoholio, net nusidėti normaliai nespėję. Tada aš kažkaip save guodžiau ir teisinau nelabai sveiką savo gyvenimo būdą. Norėčiau mesti rūkyti, bet labiau to norėtųsi dėl bendros sveikatos, ne dėl to, kad tai gali iššaukti kažkokias rimtas ligas. Tai noras dėl sveikatos, kai anksčiau buvau metęs tris mėnesius, tai labai gerai jaučiausi.
Medikai leido toliau sportuoti, nors auglys man buvo sukėlęs epilepsijos priepuolį. Po gydymo, dar kurį laiką gėriau vaistus nuo epilepsijos, priepuoliai daugiau nesikartojo. Todėl galima daryti išvadą, kad tai buvo auglio pasekmė, o ne epilepsijos židinys, kuris būtų pastovus ir nuolat tau grasintų. Gydytojai rekomendavo vengti tam tikrų sporto šakų. Pateikė leistinų, nerekomenduotinų ir draudžiamų sporto šakų sąrašą. Gerai, kad mano mėgstami futbolas ir krepšinis buvo tarp leistinų. Aišku, jeigu žaisdamas futbolą įsibėgėsi ir trenksi galvą į virpstą, tai tokiu atveju, netgi sveikam žmogui, neturinčiam jokios istorijos, tai gali tapti neleistina sporto šaka.
Tarp draudžiamų buvo boksas, visos kovinės sporto šakos, sunkumų kilnojamas, visos tos, kurios iki tol mano gyvenime ir neegzistavo. Šiek tiek nesuramino prie nerekomenduotinų priskirti šuoliai parašiutu. Man tai yra smagus dalykas. Jį buvau bandęs anksčiau ir neatmetu galimybės vėl kažkada pabandyti, nes gydytojai griežtai neuždraudė, tik nerekomendavo. Dar buvo rekomenduota bent pusmetį po operacijos nesikaitinti pirtyje, kad nebūtų staigių temperatūros pasikeitimų, kurie gali išsaukti tam tikras reakcijas. Man tai nepatiko, bet atkentėjau. Dabar jau leidžiu pasimėgauti pirtimi, bet proto ribose. Taigi, gyvenimo kokybė nesuprastėjo.
Būčiau keliavęs po pasaulį
Po ligos į gyvenimą nepradėjau žiūrėti kitaip. Aišku, tai priverčia tam tikrus dalykus šiek tiek permąstyti ir juos pradedi vertinti šiek tiek kitaip. Bet kad tai būtų radikaliai kažką pakeitę, tai tikrai ne. Jau praėjo ketveri metai ir nei rūkyti mečiau, nei alkoholio atsisakiau, nei sveikai maitintis pradėjau - ryju cepelinus pirmai progai pasitaikius. Jeigu būtų viskas daug blogiau susiklostę taip, kad galėčiau sakyti: „Štai, gavau antrą gyvenimą", tada gal ir keistum viską radikaliai. Man to nereikėjo daryti. Ką aš dariau iki tol, beveik be jokių pakeitimų ir apribojimų darau tai iki šiol.
Galiu atvirai pasakyti, ką būčiau daręs, jeigu man būtų pasakę, kad liga nepagydoma ir kiek dar man liko laiko. Būčiau metęs visus reikalus Lietuvoje, išsipardavęs viską ir būčiau keliavęs po pasaulį. Tai būčiau tikrai padaręs. Bet čia aš taip būčiau elgęsis. Tuo metu neturėjau šeimos, buvau nevedęs, neturėjau ir vis dar neturiu vaikų. Buvau tik sau atsakingas žmogus, nebent dar tėvams, tuometinei draugei. Bet kaip medikai juokavo, tik Holivudo filmuose gydytojai tiksliai pasako kiek pacientui dar liko gyventi.
Pas mus dar nuo sovietinių laikų yra likęs stereotipas, kad diagnozė vėžys, yra tolygu mirties nuosprendžiui. Visai kitaip atrodo, kai daugiau pabendrauji su medikais ir kai sužinai, kiek yra pažengęs medicinos mokslas, kiek yra šiuolaikinių gydymo technologijų ir prietaisų. Kartais atrodo, kad žmonės yra linkę sugraužti save greičiau nei vėžys, kurį būtų galima sustabdyti, įveikti ir toliau gyventi. Manau, kad dabar, esant tokiai medicinos pažangai, daugiau susirgimų atvejų yra išgydomi. Daug priklauso nuo to, kaip pats žmogus vertina situaciją.
Sergantiems sunkiomis ligomis banaliai galima palinkėti tikėjimo, pozityvaus mąstymo. Bet palinkėčiau daugiau meilės gyvenimui, net ir pačiais blogiausiais gyvenimo atvejais. Reikia nepanikuoti ir negraužti savęs, nes tu jau turi tą padarą, kuris tai daro už tave, neverta jam padėti.
©Įveikligą.lt
Šią informaciją draudžiama kopijuoti, spausdinti ar kitaip naudoti be raštiško www.iveikliga.lt sutikimo.