2

j.ivanauskaite„Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą. Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas“, – šie šviesios atminties Jurgos Ivanauskaitės žodžiai, kaip daugybė kitų, ištartų prieš išeinant, ilgam seks paskui jos artimuosius, draugus, bičiulius ar buvusius bendrakeleivius.

Pastarųjų Jurga turėjo ypač daug, pažįstamų ir nepažįstamų: tūkstančiai vėžiu sergančių ligonių gaudė kiekvieną jos laiškų žmonijai žodį. Sunkiai sirgdama ji tapo viltimi kitiems ir kiekvienam to norinčiam, iškeliaudama perdavė vilties estafetę. 

Tarp Jurgos bendrakeleivių buvo ne tik ligonių. Be pačių artimiausių žmonių – motinos, sesers, geriausių draugų, buvo medikų, krislą po krislo lipdžiusių iš mirties išsiderėtą keturiolikos mėnesių gyvenimą.

Testamentas sergantiesiems – Jurgos mintys:

„Vieni žmonės pasveiksta nuo ligų, nuo kurių pasveikti neįmanoma, o kitus sulaužo smulkmenos.“

„Visuomenė atstumia sunkius ligonius. Nori nenori pasijunti balta varna.  Ir aš pasijutau nereikalinga su savo liga. Turiu žmonių, kurie manimi rūpinasi, kurių meilę visuomet jaučiu. Bet tas nereikalingumo jausmas lieka. Man teko gulėti ligoninėje su paprastomis moterimis, kurios gėdijasi savo ligos. Jos paniškai bijo, kad kas nors sužinos.“

„Reikia pasiduoti tėkmei, nes tavo sąmonė ir pasąmonė tikrai žino, ką daryti, svarbu tikėti savimi.“

„Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga.“

„Net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu.“

„Sergantis – dar nereiškia niekam tikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas.“

„Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų Moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti moteris.“ 

Ligos istorija: atkartoti žodžiai

jurga_ivanauskaitedidele.jpgNiekada savo ligos neslėpiau, nes nė vienas medikas man nepasakė, kad sergu, – yra pasakojusi J. Ivanauskaitė. - Ketverius metus kentėjau siaubingus kojos skausmus. Pargriūdavau lygioje vietoje. Romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ baigiau rašyti stovėdama prie kompiuterio, nes atsisėdusi nebepajėgdavau atsikelti. Kai aš pakliuvau pas gydytojus Švedijoje, jie stebėjosi, kaip aš nuo tokio skausmo neišprotėjau.

Visi kartojo – čia tau nuo stuburo... Kiti subardavo, kad esu labai nekantri, nieko man nėra. Diagnostikos centre V. Grybo gatvėje pareiškė atvirkščiai – viena jūsų blauzda visiškai užleista, dėl užspausto nugaros nervo jau plonesnė. Nieko padaryti nebeįmanoma, reikės priprasti gyventi su skausmu. Gydė vitaminu B, šildymu. Tai tik skatino auglio augimą. Man išrašydavo vis stipresnių nuskausminamųjų, kurie net veikė smegenų centrus ir nuo jų jausdavausi kaip viskam abejinga daržovė. Vienoje ligoninėje netgi taures dėjo. 

Mano ligą visai atsitiktinai aptiko gydytojas Gediminas Rauba. „Negi niekas neapčiupinėjo tavo kojos? - nusistebėjo jis ir pridūrė: - Gali būti auglys“. Kai aptiko mano ligą, metastazių jau buvo abiejuose plaučiuose, netoli širdies. Onkologijos ligoninėje susirinkęs konsiliumas pasakė: "Ponia, nesišypsokite, pagyti jūs neturite jokių šansų, negi nesuprantate?“. Ką man liko daryti? Sausio mėnesį išsikasti duobę? Bet likimas man atsiuntė gydytoją Laimoną Griškevičių ir sarkomos – piktybinio naviko – specialistą švedą Pele Gustavsoną. 

Ligoninėje Švedijoje buvo kartojama kojos operacija. Neliko nei pagrindinio nervo, nei pagrindinės venos. Prieš operaciją man gydytojai nieko nesakė, bet po to sužinojau, kad jie lažinosi, jog aš nevaikščiosiu. Jiems iki šiol didžiulė staigmena ir džiaugsmas, kad aš vaikštau. Po operacijos nuleidau kojas ant žemės ir nieko nepajutau. Nejaučiau kojos, nežinojau, ar ji ant žemės, ar ne. Nejaučiau nieko. 

Kuo skiriasi Švedijos ir Lietuvos medikai? Švedai labai draugiški. Apie Lietuvą dažnai pagalvoju: jei paprasta slaugė į ligoninę ateitų su šypsena, kaip ligonių draugė, šie sveiktų daug greičiau. Švedijoje aš turėjau labai gerų draugų. Kiekvieną vakarą jie mane lankydavo ligoninėje, atnešdavo skanaus maisto ir net vyno. Kartais tai buvo panašu į puotą maro metu, bet net baisiausiose situacijose tai suteikia džiaugsmo“. 

„2006-aisiais gruodžio 12-ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: ryte sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją“, - tai tik gabalėlis citatos iš paskutinio J. Ivanauskaitės laiško žmonijai."Ekstra“ pabandė dar kartą peržvelgti rašytojos, dailininkės, keliautojos, visuomenininkės, gal net politikės (jai apibūdinti tiktų kiekvienas iš širdies ištartas žodis) gyvenimą su liga. Tam, kad šiuo metu vėžio ir bet kokios kitos sunkios ligos ištikti žmonės suvoktų, jog kas benutiktų, visada atsiras pakeleivių, norinčių ir galinčių padėti. Tik reikia juos prisileisti arčiau. 

Jurgai buvo atseikėta metai ir du mėnesiai gyvenimo, ir jie tapo iššūkiu, mestu vėžiui. Ir ne tik. Tai buvo metai, kuriuos pati Jurga pavadino dar vienu, tarsi magaryčių dovanotu gyvenimu, per kurį suvokta daugiau, nei per iki tol trukusį 44 metų periodą. 

„Jokių šansų“, - tai buvo kažkurio iš medikų gal ne itin atsargiai ištarti žodžiai, – gal kažkuris onkologų, žinodamas, kokia liga užklupo J. Ivanauskaitę, tiesiog nemokėjo nutylėti tiesos? Ar pasakyti jos kitais žodžiais? Piktybinė, įsisenėjusi - IV stadijos sarkoma: metastazės buvo apėmusios abu plaučius, netoli širdies. Ar tai reiškė, kad atėjo laikas sustoti? 

Prie diagnozės ištakų

Plastikos chirurgas Gediminas Rauba, radiologas Andrius Brazaitis, gydytoja neurologė Lina Lauraitienė buvo vieni pirmųjų J. Ivanauskaitės pakeleivių, suvokusių, kokia lemtis atsistojo šalia. 

Magnetinio rezonanso tyrimas, ir J. Ivanauskaitė netrukus buvo paguldyta į Vilniaus universitetinę greitosios pagalbos ligoninę (VUGPL), - į ligoninę, kurią Jurga pati pasirinko. 2005 m. gruodžio 2-ąją jai buvo padaryta pati pirmoji - kojos operacija. 

„Buvau tas žmogus, kuris pirmasis turėjo pasakyti Jurgai pirminę diagnozę. Žinią apie tai, kad aptikome vėžį, Jurga sutiko tvirtai. Bent iš šalies taip atrodė. Tačiau žinau, ką reiškia žmogui sužinoti, kad jis serga vėžiu. Tai - sielos trauma“, - prisiminė VUGPL Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas G. Rauba. 

Po to stojo ilga, sleginati nežinia: tyrimų atsakymo (koks tas vėžys) teko laukti ilgai.Per tą laukimo laiką gydytojas G.Rauba su Jurga ėmė rasti vis daugiau bendros kalbos. "Ligoninėje mes susidraugavome. Turiu karčios patirties, - mano pirmoji žmona mirė nuo vėžio, mačiau ir tragiškąją onkologijos pusę. Gal dėl to ir bendrauti su Jurga buvo paprasčiau. Ji ilgokai ligoninėje pagulėjo. Po operacijos dažnai užeidavau į palatą, ir mes kalbėdavome apie viską: ligas, knygas, vėžį. Jurga turėjo kažkokios gelmės, ji buvo lyg Dievo pažymėta. Kaip ir jos liga, - tarsi likimo užprogramuota. Gal labai gabiems, iškiliems žmonėms nelemta ilgai gyventi?“ - atkurdamas kelių metų senumo įvykių detales, pasakojo gydytojas G. Rauba. 

Įsuktas ratas

Žinią apie įsisenėjusią sarkomą, labai piktą ir retą nervinio audininio auglį, J. Ivanauskaitė gavo 2005 m. gruodžio 12-ąją, - tą pačią dieną, kai jai buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Ką daryti, kaip gydyti? Vienas per kitą ir VUGPL, ir Vilniaus universiteto (VU) Onkologijos instituto, ir VU ligoninės Santariškių klinikų, ir net Švedijos gydytojai ieškojo žinių. Nors Jurga pati yra pasakojusi apie tai, kad akistata su kai kuriais iš onkologų, sušaukusių vieną pirmųjų konsiliumų, jai sukėlė ir neigiamų emocijų, tarp tų specialistų buvo žmonių, kurie, kiek galėdami, stengėsi padėti. Pagaliau atėjo žinia: Švedijoje, Lunde yra sarkomų gydymo centras. Gydytojai suvokė: Jurgai geriausia būtų atsidurti ten. „Nes daug geriau retą ligą gydyti specializuotuose skyriuose: jų medikai turi patirties ir žino, ką vienu ar kitu atveju reikia daryti. Bet lyg tyčia priartėjo Kalėdos, - laikas, kai užsienio ligoninėse darbas apskritai sustoja“, - pasakojo G. Rauba. 

2006 m. sausį J. Ivanauskaitė išvyko į Švediją. Niekam nematant, tyliai, pasitardami medikai gelbėjo Jurgą: Lunde - su sarkomos gydymo specialistu Pele Gustavsonu priešakyje, vėliau, Upsaloje, globojant porai senokai emigravusių lietuvių gydytojų.Jurgai gydantis Švedijoje, G.Rauba, kaip ir daugybė kitų rašytojai artimų žmonių, su Jurga sakė susisiekdavęs SMS žinutėmis. „Gydantis Švedijoje jai kildavo daugybė medicininių klausimų, - prisiminė gydytojas. - Gal medikai ne iki galo tiesą pasakydavo, o gal Jurga norėdavo gautoms žinioms patvirtinimo, - kiek galėdamas stengiausi ją moraliai palaikyti. Bet grįžus Jurgai iš Švedijos vos kartą ją bemačiau, kai į namus buvau pakviestas pakonsultuoti“. 

Pavasarį grįžusiai iš Švedijos namo, Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre J. Ivanauskaitei buvo tęsiamas Švedijoje pradėtas chemoterapinis gydymas. Savo globon ją vėl perėmė žmonės - gal kiek kategoriški, bet žinantys, ką daro. arp jų - ir minėto centro direktorius Laimonas Griškevičius, vėliau - ir onkologė, paliatyvios medicinos specialistė Irena Pavilionienė, ir daugybė kitų.  

Fatališka lemtis

„Jurga sirgo tokio sunkumo liga, kuri apskritai nėra išgydoma. Diagnozavus sarkomą, kai kurie gydytojai jai žadėjo gyvenimą tik iki praėjusių metų kovo. Bet Jurga išgyveno tiek, kiek, gydytojų tvirtinimu, niekas pasaulyje niekas nėra išgyvenęs. Tarsi būtų norėjusi visiems parodyti, kokius stebuklus gali padaryti tikėjimas ir dvasios jėga, - apie Jurgos gyvenimą, susietą su vėžiu, pasakojo viena artimiausių draugių, astrologė Palmyra Kelertienė. - Ir jei ne paskutinė, lapkričio pradžioje padaryta kojos operacija, gal būtume ilgiau buvę su ja kartu. Man atrodo, kad tai patrumpino jos amžių ir smarkokai apsunkino paskutiniąsias dienas“.

P. Kelertienę su Jurga siejo keliolikos metų draugystė. Tačiau kalbų apie ligas niekada netrūko. „Prieš penkerius metus sudariau jai gimtadienio horoskopą, vadinamąjį soliarą: jis buvo prastas. Nežinia, ko reikėjo tikėtis. O ir daugiau nelemtų ženklų atsirado, iš kurių ir pati Jurga suprato, kad laukia kažkas negero“, - kalbėjo astrologė.

P. Kelertienė pasakojo ir apie tai, kai 2005 m. lapkritį, eilinį kartą su Jurga aptardamos gimtadienio horoskopą, jiedvi stebėjosi, kad soliaras rodė Didžiosios laimės metus. Bet sveikatos rodikliai ir pagal horoskopą, ir pagal realią savijautą buvo blogi.

„Pamenu, Jurga tuomet ne juokais nerimavo: „Ar kas nors kada nors man diagnozuos ligą?“, - juk buvo aišku, kad gydoma buvo ne tai, kuo iš tiesų ji serga, - prisiminė P. Kelertienė. - Pakalbėjome tąkart, pajuokavome, ir iš ties po kelto dienų Jurga, nuoširdžiai džiaugdamasi, pranešė, jog pagaliau medikai jai rado tikrąją ligą“. 

Pagarbi tyla

„Jurga mirė kaip miršta kiekvienas žmogus. Neįmanoma mirties mistifikuoti, - nebuvo jokios mistikos. Ji išgyveno tai, ką išgyvena kiekvienas, jausdamas kelonės šioje žemėje pabaigą. Labai daug žmonių iškeliauja, panašiai pasirengusių. Tad ne mirtis jos buvo išskirtinė, bet išskirtinis buvo Jurgos viešas elgesys. Ji atsivėrė, ji visiems pasakė tai, ką jaučia ir ką galvoja, - ji ištiesė vilties ranką žmonėms, kuriems nepaprastai jos reikia“, - tai žodžiai vienos gydytojos onkologės, paliatyvios medicinos specialistės, paskutiniu metu keliavusios greta Jurgos. 

Juos galbūt atkartotų kiekvienas medikas, pakeleiviu tapęs prieš metus, ar prieš pusmetį. Ar kartu ėjęs gerokai trumpiau. Gal net nepastebimas, ar pačios Jurgos nepamatytas. Ir ne tik medikas, bet ir dvasininkas, ir kiekvienas pakeleivis, laiškais ar buvimu šalia drąsinęs ir stiprinęs Jurgą.Tuo nežinios ir įtampos metu, kai Jurga laukė tikslių žinių apie diagnozę, ar tuo metu, kai buvo slegiama chemoterapijos baimės, jai stiprybės teikė draugai, tarp jų - ir dvasininkai, kaip kad kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas ar liuteronų reformatorių kunigas Tomas Šernas. Jie taip pat tapo pakeleiviais, iki pat kelio pabaigos ėjusiais greta.

„Žmogaus išėjimas – pagarbos reikalaujantis dalykas, kiekvieną išėjusį juk išlydime tylos minute. Man atrodo, kad Jurgai skirta tyla dar nepraėjo, todėl labai nesinorėtų, kad dabar paskęstume smulkmenose, detalėse ar triukšmuose. Manau, kad turėtume ieškoti žodžių Jurgai, o ne sau ir ne apie save“, - gydytoja neurologė Lina Lauraitienė atsisveikinti su Jurga parinko žodžius, verčiančius atitolti nuo medicinos.

„Manau, kad Jurga mums visiems - medikams ir ne medikams - parodė, kaip reikia mokėti sirgti, kaip priimti iššūkius, kaip oriai išeiti“, - kiekvieną ištartą L. Lauraitienės žodį lydėjo abejonė: ar Jurga būtų norėjusi, kad apie ją dabar, užgulusios tylos akistatoje, būtų rašoma. Nes Jurga ypatingai saugojo savo asmeninę erdvę. Tol, kol nenorėjo atsiverti, jos niekas negalėjo prakalbinti. O kai prabilo, išgirdo visi, kas norėjo klausyti.Pasak gydytojos, jos liga ir kančia nepaprastai daug gerumo pasėjo žmonėse: daugybė įvairių profesijų, įvairių šalių, įvairių religijų žmonių sunkioje kelionėje stengėsi Jurgą užjausti ir jai padėti. Jurga labai mylėjo žmones. Ji buvo „plataus diapazono asmenybė“: jai visi žmonės buvo lygūs, nebuvo nei marginalų, nei elito, gal todėl ir pati buvo visų mylima“. 

Matyt, tas Jurgos pasikeitimas, – atvirumas kančios akistatoj, atsiradęs grįžus iš Švedijos, ne vieną žmogų mintimis privertė grįžtelti atgal. Į netolimą praeitį, link popiežiaus Jono Pauliaus II ligos ir mirties. Kai iki visiems regimos popiežiaus pastangos pranokti ligą, lydinčią ir vedančią mirties link, viso pasaulio krikščionims suteikė ypatingos vienybės. Gal tai, ką darė Jurga, vienybės irgi suteikė mums visiems? 

 
aut. Audrė Srėbalienė

Oficialus Jurgos Ivanauskaitės atminimui skirtas puslapis: jurga-ivanauskaite.lt

 

Rašyti komentarą


Security code  

Komentara  

#2 JURGITA 2010-05-20
Iš ties,labai gera ir malonu skaityti. AČIŪ.
Quote
#1 Elena 2009-12-30
Per šventes taip norisi prisiminti žmones, kurie buvo artimi sielai. Nesinori nieko kito, kaip ramiai pabūti apsikabinus prisiminumus ir gražias akimirkas. Ačiū už straipsnį ir Jurgos žodžius... Labai gera skaityti...
Quote
2019 m. lapkričio 12 d., Antradienis