Vankuverio olimpinėse žaidynėse Suomijos ledo ritulio rinktinės kapitonas Saku Koivu papildė savo medalių kolekciją. 35-erių metų suomis laimėjo jau ketvirtą olimpinį apdovanojimą. S. Koivu kolekcijoje medalių galėjo būti ir daugiau, bet 2002 metų Salt Lake Sičio olimpiadą jis turėjo praleisti dėl ligos - sportininkui buvo diagnozuotas vėžys.

Blogai pasijuto per skrydį lėktuvu 

koivu05.jpg

S. Koivu yra vienas geriausių ne tik Suomijos, bet ir viso pasaulio ledo ritulininkų. Būdamas vos 20 metų jis laimėjo pirmą olimpinį medalį, 1994 metų Lilehamerio žaidynėse iškovojo bronzą. Jau po metų S. Koivu tapo pasaulio čempionu. Dar viena bronza pasipuošė 1998 metų Nagano olimpiadoje. Ne prasčiau suomiui klostėsi karjera ir stipriausioje pasaulio lygoje NHL, kurioje jis žaidžia nuo 1995 metų. Jau po ketverių metų S. Koivu tapo pirmuoju europiečiu, išrinktu Monrealio „Canadiens“ komandos kapitonu. 

Sveikatos sutrikimus S. Koivu pradėjo jausti skrisdamas iš Suomijos į Kanadą, prieš prasidedant 2001 metų NHL čempionatui. 27 metų sportininką skrydžio metu pradėjo pykinti, jam skaudėjo pilvą. Kadangi šie simptomai nesiliovė ir nusileidus Monrealyje, kitą dieną S. Koivu susisiekė su „Canadiens“ komandos gydytoju Davidu Mulderiu ir pasiskundė, kad prie visų negalavimų dar prisidėjo ir stiprus vėmimas. Gydytojo skirti vaistai nepadėjo, pykinimas ir vėmimas tęsėsi visą naktį. 

Buvo įtariama, kad S.Koivu ištiko apendikso priepuolis, tačiau ištyrus ultragarsu, pilvo ertmėje rasta neaiškios kilmės skysčio. Kitą dieną „Canadiens“ kapitonas buvo paguldytas į ligoninę, jam atlikta biopsija - operacija, kurios metu paimtos ląstelės ištyrimui. Tyrimai parodė, kad sportininko pilve yra piktybinių ląstelių. „Tai ne sunkus skrandžio uždegimas, tai daug blogiau, tai - vėžys“, - po tyrimo žurnalistams liūdnai pranešė „Canadiens“ gydytojas. 

Nuo visuomenės atsivėrė tylos siena 

koivu04.jpg

Pradžioje gydytojas D. Mulderis teigė, kad S. Koivu nustatytas skrandžio vėžys, bet vėliau patikslinta diagnozė – Ne-Hodžkino limfoma. Nepaisant šios liūdnos naujienos, Suomijos ledo ritulio žvaigždė išliko stebėtinai ramus ir optimistiškai žvelgė į ateitį bei visiems gerbėjams prižadėjo vieną dieną grįžti į aikštę. Vėliau S. Koivu pripažino, kad buvo momentų, kai jis pagalvodavo apie mirtį, bet šias mintis stengėsi ginti kuo toliau. Komandos draugą ligoninėje aplankęs Craigas Rivetas pasakojo: „Tai buvo tas pats Saku Koivu. Toks, kokį mes jį visi įpratę matyti. Šypsena ir toliau nedingsta nuo jo veido“. 

S. Koivu paprašė komandos draugų, kad jam atvežtų vėžį įveikusio legendinio dviratininko Lance‘o Armstrongo knygą, joje ledo ritulininkas tikėjosi rasti įkvėpimą, kovojant su užklupusia liga. S. Koivu sulaukė ir paties L. Armstrongo skambučio, suomį drąsino ir vėžį išsigydęs legendinis ledo ritulininkas Mario Lemieux. Prieš pradedant chemoterapijos kursą, S. Koivu paprašė žiniasklaidos palikti jį ramybėje, jis norėjo visą dėmesį sutelkti gydymui. Prieštaraujančių žurnalistų nebuvo. Apie garsaus sportininko gydymą nebuvo skelbta jokios informacijos. 

2001 m. gruodžio viduryje, praėjus beveik trims mėnesiams nuo S. Koivu diagnozuoto vėžio, jis išplatino viešą padėkos laišką, atsakydamas tūkstančiams jį palaikiusių gerbėjų: „Mieli draugai, asmeniškai noriu Jums padėkoti už palaikymą. Išgyvenu sunkų laikotarpį, todėl Jūsų parama man yra didelė paguoda. Tai man padeda išgyventi sunkumus ir suteikia jėgų siekti pergalės kovoje su vėžiu. Aš nuoširdžiai dėkoju už Jūsų nuoširdumą ir pasinaudodamas proga, noriu palinkėti Jums ir Jūsų šeimoms linksmų atostogų!“. 

Sportuoti pradėjo anksčiau nei tikėtasi 

koivu03.jpg

Po viešo padėkos laiško S. Koivu dar kartą atsivėrė tylos siena. Apie jį nebuvo nieko girdima iki 2002 m. sausio pabaigos, kai gydymas buvo baigtas ir paskelbta, kad S.Koivu visiškai pasveiks. Suomijos rinktinės ir „Canadiens“ klubo gerbėjai tikėjosi, kad jų komandų žvaigždei pavyks palaipsniui atgauti buvusią sportinę formą ir jis į aikštę bus pasirengęs grįžti 2002 metų rudenį. Visi tuo tikėjo, išskyrus vieną - patį Saku Koivu. 

Iki reguliariojo sezono pabaigos likus 3 rungtynėms, S.Koivu sudrebino ledo ritulio pasaulį. Kovo 9 dieną Monrealio ekipos lyderis jau buvo aikštėje. Jį arenoje pasitiko griausmingos žiūrovų ovacijos, jos tęsėsi net 8 minutes, daugelio gerbėjų akyse spindėjo ašaros. Kapitono sugrįžimas padėjo „Canadiens“ komandai laimėti ir iškovoti kelialapį į atkrintamąsias varžybas. 

S. Koivu įrodė, kad yra tikras lyderis ne tik aikštėje, bet ir gyvenime. Paneigdamas pesimistų prognozes, S. Koivu padėjo „Canadiens“ ekipai pirmame Stenlio taurės varžybų etape įveikti favoritu laikytą konferencijos nugalėtoją Bostono „Bruins“. Po alinančio gydymo atsigavęs S. Koivu geriausią sportinę formą pademonstravo jau kitame, 2002-2003 metų sezone. Jis žaidė visose 82 reguliariojo sezono rungtynėse ir buvo rezultatyviausias per visą savo karjerą NHL lygoje. 

Išsipasakojo tik po aštuonerių metų 

koivu09.jpgPaslapties šydą apie vėžio gydymą S. Koivu praskleidė tik prieš pusmetį, kai po trylika, Monrealyje praleistų sezonų perėjo į Anaheimo „Ducks“ klubą. „Tai dalis manęs ir mano istorijos ir ji niekur nedings. Tai giliai įsirėžė man į atmintį. Atsiminimai yra baisūs ir jie vis dar neišnyko. Tačiau po aštuonerių metų aš jau nebemąstau apie tai kiekvieną dieną“, - pasakoja S. Koivu. „Iki tol nieko nežinojau apie vėžį. Visas mano gyvenimas buvo ledo ritulys. Komandos draugai man buvo kaip šeima – mamos, tėtės, broliai ir seserys“. 

Sportininkas pripažino, kad išgirdęs diagnozę buvo labai sukrėstas, jį apėmė neviltis. Be to „Canadiens“ žvaigždę gniuždė privatumo nebuvimas, visas Monrealis žinojo, kad jų garbinamos komandos kapitonas gali mirti. „Tuo metu man nerūpėjo ledo ritulys. Sportas nebebuvo svarbiausias, nes pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Kiek tik galėdamas saugojau save nuo minčių apie džiaugsmą žaisti ledo ritulį, kol turėjau...“, - ir tik po ilgokos pauzės S. Koivu tęsė: „... vėžį“. 

S. Koivu buvo taikoma agresyvi chemoterapija. Gydymo metu jis neteko ne tik plaukų, bet ir 10 kilogramų svorio. 178 cm ūgio sportininkas svėrė tik 72 kilogramus. Jam atlikti aštuoni chemoterapijos kursai, į nugarą buvo suleista 40 ampulių. „Pirmieji du ciklai buvo sunkiausi. Blogai jaučiausi fiziškai. Nežinomybė kaip veiks chemoterapija, man varė stresą", - žurnalistams pasakodamas S. Koivu prasegė marškinėlius ir parodė randą, kuris yra vienintelis fizinis priminimas apie sunkias dienas, gydantis vėžį. 

S. Koivu gydymo metu jautėsi silpnas, jam svaigo galva, vargino vėmimo priepuoliai, jį užklupo anemija. Sportininkas uždusdavo vien lipdamas laiptais į savo miegamąjį. Jis negalėdavo nustovėti vietoje, žingsniuodavo per svetainėje stovintį kilimą ir tyliai savęs klausdavo: „Ar aš galiu tai padaryti?“. 

Nepatiko būti ligoninėje 

Nemažai laiko Saku praleisdavo Monrealio ligoninėje, nes nuo vaistų labai sumažėjo baltųjų kraujo kūnelių kiekis, todėl nusilpo imunitetas. Kiekvienas išėjimas į lauką ar apsilankymas ledo ritulio rungtynėse jam buvo pavojingas, nes menkiausias šaltukas galėjo pakenkti jo sveikatai. 

„Labai nekenčiau būti ligoninėje. Man nepatinka gulėti lovoje, aš nevalgiau maisto. Buvimas ligoninėje buvo tikrai nemalonus“, - pasakojo ligoninėje daugiau nei 30 tūkstančių laiškų iš savo gerbėjų sulaukęs S. Koivu. Besigydydamas „Canadiens“ kapitonas aplankydavo savo ekipą, stebėdavo treniruotes ir rungtynes, rūbinėje susitikdavo su komandos draugais: „Jaučiausi esantis dalis komandos, nors tuo metu aš nežaidžiau su jais“. 

S. Koivu pripažįsta, kad susidūrimas su liga labai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą, jis pradėjo vertinti dalykus, kurių anksčiau net nepastebėdavo – paprasčiausią pasivaikščiojimą, mėgavimąsi saulės spinduliais, kavos gėrimą ar miegą savo lovoje.

koivu06.jpg„Po kurio laiko tu paprasčiausia pamiršti šiuos dalykus ir daugiau nebegalvoji apie tai (vėžį). Išgyventi, tai yra žmogaus prigimtis. Prisiminimai manęs neužplūsta dažnai, bet aš visa tai prisimenu, kai žiūriu į savo vaikus. Tuo metu aš neturėjau vaikų ir nežinojau, ar galėsiu jų turėti, susilaukti normaliu būdu“, - pasakojo po ligos 2002 metų vasarą šeimą sukūręs ir dabar du vaikus – 5 metų dukrą Iloną ir 3 metų sūnų Aatosą auginantis Saku. 

„Kartais susimąstau, kaip man pasisekė, kad turiu dar vieną galimybę mėgautis visais šiais dalykais. Bet tai tikrai nebūna kiekvieną dieną, kad aš galvočiau apie tai, jog išgyvenau. Dabar aš dar labiau myliu ledo ritulį ir savo komandos draugus, bet kai aš pralaimiu aikštėje, grįžtu namo, pabundu su vaikais ir pasakau sau: „Tai ne pasaulio pabaiga“. 

Įsteigė labdaros fondą 

Dėl vėžio gydymo ir reabilitacijos Suomijos rinktinės lyderis negalėjo žaisti 2002 metų vasario mėnesį vykusiose Salt Lake Sičio olimpinėse žaidynėse, jose suomiai liko be medalių. S. Koivu sugrįžimas į rinktinę padėjo suomiams laimėti medalius kitose dvejose olimpiadose. 2006 metais Turine vykusiose žaidynėse S. Koivu vedama Suomijos rinktinė pusfinalyje 4:0 sutriuškino favorite laikytą Rusijos ekipą su Dariumi Kasparaičiu ir antrą kartą istorijoje pateko į finalą. Lemiamose finalo rungtynėse suomiai pralaimėjo kaimyninei Švedijai. S.Koivu rezultatyviausių olimpiados žaidėjų sąraše buvo antras. 

koivu01.jpg2010 metų Vankuverio olimpiadoje S. Koivu su Suomijos rinktine, kurioje žaidė ir Saku jaunesnysis brolis Mikko, iškovojo dar vieną bronzos medalį. Iš viso S. Koivu turi jau keturis olimpinius medalius - vieną sidabro ir tris bronzos. 

S. Koivu aktyviai reiškiasi ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. S.Koivu įsteigė savo vardo labdaros fondą ir padėjo surinkti 8 milijonus dolerių Monrealio ligoninei PET skanavimo aparatui įsigyti, jis padeda aptikti vėžį ankstyvoje stadijoje. Lyderio savybes ne tik aikštėje, bet ir gyvenime demonstruojantis S.Koivu buvo išrinktas į Tarptautinio olimpinio komiteto Sportininkų komisiją. S. Koivu gavo ir „Bill Masterton Trophy“ prizą, jis skiriamas už atkaklumą ir pasišventimą ledo rituliui. Bet kaip sako pats sportininkas: „Svarbiausia mano kova gyvenime buvo laimėta ne ledo ritulio aikštėje“.
 

Čia galite pažiūrėti kaip „Canadiens“ gerbėjai sutiko po gydymo į aikštę grįžusį Saku Koivu:
http://www.youtube.com/watch?v=HS9dbVL7PKk

© Įveikligą.lt