1638 metais Vienoje buvo pastatyta Servite - Marijos krikščioniškosios pagalbos vienuolių ordino bažnyčia, kurioje maždaug tuo pačiu metu buvo įrengta šv. Pelegrino - vėžiu sergančių globėjo koplyčia. Kiekvienais metais, per šventojo gimtadienį, gegužės 1 dieną, jau daugiau kaip tris šimtus metų, čia plūsta sergantieji ir jų artimieji prašyti šventojo pagalbos.
Austrų spauda yra aprašiusi ne vieną atvejį, kada meldžiusieji sveikatos, sustiprėjo ir pasveiko. Dauguma jų į šią koplyčią sugrįžta padėkoti ir šventąjį Pelegriną vadina savo Angelu Sargu.
Šventojo Pelegrino istorija
Tryliktajame amžiuje Italijoje, ypatingai šiaurinėje jos dalyje, aktyviai veikė antipopiežiškos grupės, kurios siekė stiprinti imperatoriaus galią ir priešinosi popiežiaus galiai. Tokią padėtį šalyje įtakojo politinių ambicijų kupinos susiskaldžiusios Italijos valdžios ir kaimyninių šalių vadovų intrigos bei planai. Pelegrinas Lasiozi, kuris vėliau tapo šventuoju Pelegrinu (kai kuriuose šaltiniuose vadinamas Peregrinu), gimė 1260 - gegužės 1 d. gilias itališkas tradicijas turinčioje turtingoje Lasiozi šeimoje, kuri tęsdama savo giminę šimtmečius gyveno netoli Adrijos jūros įsikūrusiame Forli mieste.
Kadangi šis miestas garsėjo savo lojalumu imperatoriui Frederikui II, jaunystėje Pelegrinas Lasiozi, kaip ir kiti jo šeimos nariai, buvo aktyvus antipopiežiškų pažiūrų šalininkas ir dalyvavo politiniuose judėjimuose. Sulaukęs 18-os metų jis tapo vienu antipopiežinio judėjimo lyderių. Būti kovotoju prieš popiežiaus galią, jam skiepyjo tėvai. Mat dar neįpusėjus XIII amžiui, Forli mieste kūrėsi Frederiką II palaikanti kovotojų grupė, kuriai vadovavo žymus karo strategas Guidas I da Montefeltro, maištininkų vadintas "žmonių kapitonu". Jo dėka Forli ne kartą apsigynė nuo priešų ir žinoma, toks narsus karys negalėjo likti nepastebėtas augančios naujosios kartos. „Žmonių kapitonas" kaip rašoma šaltiniuose, buvo kilmingas karo strategas vadovavęs ne tik Forli miestui bet ir visam popiežiškai valdžiai bei prancūzams besipriešinančiam regionui, o paskui jį sekė ambicingi jaunuoliai.
Pelegrino tėvai ir beveik visas miestas buvo nusiteikę prieš popiežiaus galią. Aistros dar labiau užkaito, kuomet popiežiumi tapo prancūzų kilmės kardinolas Simonas de Brie, kuris nebuvo mėgiamas Italijoje, nes turėjo politinių tikslų ir siekė dalį Italijos su Sicilija prijungti prie Prancūzijos. Kai maištas prieš popiežiaus planus tapo atviru, popiežius Martinas IV (tokį vardą pasirinko kardinolas S.de Brie tapęs popiežiumi) įsakė izoliuoti Forli miestą, paskelbė blokadą, draudė vykdyti bet kokią prekybą, mainus, neleido tiekti maisto produktų. Lojali popiežiui Prancūzijos kariuomenė bandė įsibrauti ir užimti miestą, tačiau miestą gynusi kariauna buvo stipresnė. Kai Martinui IV jokiomis priemonėmis nepavyko numalšinti pasipriešinimo, nematydamas daugiau jokių kitų galimybių, nusiuntė pas maištininkus savo atstovą, kuris turėjo skelbti pamokslus ir bandyti laimėti žmonių širdis.
Popiežiaus aplinkoje buvo manoma, kad į Forli reikia nusiųsti žmogų, kuris nedemonstruotų fizinės galios, o tam tinkamiausias galėjo būti tik nepriekaištingos reputacijos žmogus, gimęs ir augęs Italijoje. Pontifiko patarėjai pasiūlė šventąjį Philipą Benizi, kuris buvo italas, pasižymėjo nepriekaištingu religingumu, turėjo puikią iškalbą ir įtaigos galią. Kaip teigiama išlikusiuose šaltiniuose apie šventąjį Philipą, jam pamažu sekėsi įtikinti žmones, kad krikšionybė yra išsigelbėjimas iš bėdų ir nelaimių. Yra aprašyti atvejai, kada jis persekiojamas netikinčiųjų, juos laimino ir už juos meldėsi. Išlikusiuose užrašuose minimas atvejis, kada Pelegrinas, persekiojęs popiežiaus siųstą šventąjį ir nesutikęs su jo mokymais, vieno pamokslo metu smogė šventajam per veidą, tačiau šv. Philipas atsuko kitą skruostą ir pasakė, kad melsis už Pelegrino sielą. Forli miestiečių dauguma palaikė Pelegrino išpuolį, ji drąsino ir gyrė, tačiau pats Pelegrinas neliko patenkintas savo „žygdarbiu“. Jis vijosi šventąjį kelias mylias ir atsiprašė. Nuo to laiko Pelegrinas daug laiko praleido maldoje.
Išlikusiuose raštuose aprašyta, kad jam apsireiškė Mergelė Marija, kuri paprašė jo nuvykti į Sienos miestą ir tapti tikinčiu Dievo tarnu. Pelegrinas įstojo į Marijos krikščioniškos pagalbos ordiną - Servite, kurį 1233 metais įkūrė septyni šventieji (tarp jų šventasis Philipas Benizi), prisiekę sekti šv. Mergelės Marijos pavyzdžiu ir padėti žmonėms. Netrukus Pelegrinas buvo įšventintas į kunigus ir grįžęs į Forli, atstatė pastatą, kuriame įsikūrė Servite vienuoliai. Apie jį buvo kalbama, kaip apie gerus darbus darantį kunigą, slaugantį sunkiomis ligomis sergančius ligonius, atsisakiusį prabangos ir turtų, leidžiantį laiką vienumoje ir maldoje. Dėl savo gerų darbų gimtajame mieste jis greitai pelnė miestiečių pagarbą ir pasitikėjimą. O Servite ordinui jis išliko ištikimas 62 metus.
Vienuolių raštuose rašoma, kad šv. Pelegrinas savo gyvenimo didžiąją dalį atgailavo dėl to, kad smogė šventam žmogui. Jis nusprendė skirti savo atgailą melsdamasis, tačiau jo malda turėjo būti kalbama stovint visais atvejais, kada nebuvo privaloma sėdėti. Pelegrinas leido laiką stovėdamas, tyloje ir ramybėje. Rašoma, kad šv. Pelegrinas nesėdėjo trisdešimt metų, kai užsimanydavo miego, jis atsiremdavo į sieną. Nuolatinis stovėjimas galėjo būti gangrenuojančių kojų priežastimi ir vėžio, kuris vystėsi jo kojose. Opos buvo tokios skausmingos, kad gydytojai buvo pasiryžę šv. Pelegrinui amputuoti labiausiai pažeistą koją, tačiau naktį prieš numatytą operaciją, šventasis meldėsi ligoninės koplyčioje prieš Nukryžiuotąjį. Kai jis užmigo, susapnavo, kad Kristus nužengė nuo kryžiaus ir išgydė jam koją. Ryte pabudęs jis pamatė, kad koja visiškai sveika. Tai pirmasis toks staigus ir stebuklingas išgyjimas nuo vėžio išlikęs bažnyčios dokumentuose. Nuo tos dienos Pelegrinas gyveno dar daugiau nei dvidešimt metų ir mirė sulaukęs 85 metų, 1345 metų gegužės 1 d. per savo gimtadienį.
Rašoma, kad jo mirtis labai skaudžiai paveikė Forli miesto gyventojus. Jo dėka jie ėmė tikėti ir pripažino jau po Martino IV įšventintus popiežius. Tiesa, įdomu tai, kad Forli mieste gyvenęs jo jaunystės pavyzdys ir įkvėpėjas, kovojęs su popiežiaus galiomis, „Žmonių kapitonas" Guido I da Montefeltro 1296 metais popiežiaus Bonifaco VIII įkalbėtas taip pat „sugrįžo“ į bažnyčią ir tais pačiais metais tapo pranciškonų vienuoliu.
Pasakojimas, kad vienuolis kunigas pasveiko nuo vėžio ir padėjo daugeliui ligonių, nuskabėjo ne tik Italijoje. Iki šių dienų maldos šventajam Pelegrinui skrieja visame pasaulyje. Tiesa, oficialiai šventuoju Pelegrinas pripažintas tik praėjus keturiems šimtmečiams. 1726 metais popiežius Benediktas XIII paskelbė Pelegriną šventuoju ir onkologinių ligonių globėju. Dar prieš tai 1608, 1697 ir 1715 metais jo kūnas buvo ekshumuotas ir visų nuostabai, net praėjus keliems šimtams metų po jo mirties, kūnas buvo nesuiręs. 1926 metais Forli vyskupo nurodymu, šv. Pelegrino kūnas vėl buvo ekshumuotas ir vėlei visus nustebino.
Susigrūmę su vėžiu: apie šventuosius, Angelą Sargą ir maldą
Audrius Martusevičius: šventieji gyvena ne paveikslėliuose
Kažkur teko girdėti, kad nereikia linkėti vilties, nes viltį turi net ir tas, kuris nieko neturi. Kodėl? Neįmanoma nieko neturėti. Kiekvienas turime vardą, o taip pat bent vieną šiuo vardu esantį Šventąjį. Šventasis – tai tobulas žmogus. Jis asmeniškai ir savitai atkuria Jėzaus žmogiškam charakteriui būdingą tobulumą. Mūsų laikai – tai nevilties laikai. Šventasis tokiais laikais keliauja iš nerimo šalies ten, kur nerimo nėra, Jis moko mus būti ramiais, kur tvyro nerimas. Turėti Šventajį - tai turėti tokį patį kaip Tu pats, turėti Tą, kuris supranta kiekvieną žmogišką patirtį. Žmogui iš prigimties yra nesvetimas laimės siekis, o žvelgdami į Šventuosius, matome pilnakraujus žmones, kurie gyveno žemėje, valgė ir gėrė, mylėjo ir kentėjo, o dabar yra prasmingo Gyvenimo pavyzdžiai. Ir ne tik pavyzdžiai, bet mūsų saugotojai ir globėjai, pažįstantys kiekvieną asmeniškai ir tariantys mūsų vardus...
Tikiu, kad sunkiais Gyvenimo momentais, pilnais nevilties, baimės ir kančios, Dievas mūsų nepalieka. Tokais momentais, kai būna nepakeliamai sunku, Jis siunčia Žmogų, siunčia Angelą, sunčia Šventajį, kuris paima ant rankų ir neša, o mus telieka prie Jo prisiglausti. Jis siunčia ne paveiksliukus, o žmones, prisiliečiančius, mylinčius ir saugančius mus.
Dalia Bielskytė: Mes visi turime angelą sargą
Mes visi turime angelą sargą. Aš tuo tikiu. Man gera žinoti, kad kažkas nuolat, kiekvieną akimirką, globia mane sparnu – net kai labai labai bloga. Turėdamas angelą sargą, niekada nesijausi vienišas, niekada nebijosi – juk yra kas apsaugo ne tik nuo realybės, bet ir nuo viršrealybės siaubų. Mano siela rami užmiega ant Angelo sargo peties. Jis budi, kad niekas netrikdytų pavargusios sielos ramybės.
Malda. Malda tai mano laiškas Viešpačiui, kuris atsiliepia šaukiamas visais vardais ir visomis kalbomis. Viešpats visada atsako į mano laiškus. Viešpats myli mane ir rūpinasi tais, kuriuos miniu savo maldose, kaip mylimuosius. Jis niekada neduoda man tokių išbandymų, kurių aš negalėčiau iškęst ir kurie neišmokytų manęs džiaugtis. Aš - lepinamas, mylinamas, Viešpaties vaikas. Užtat mano maldose - meilė žmonėms, pasauliui, mažyčiai norai ir didžiulės svajonės. Maldoje sušyla sužvarbusi siela, grįžta viltis ir aš žinau, kad visi mes esame saugūs Viešpaties saujoje.
Šarūnas Narbutas: jei nematai angelo šalia savęs, tuomet tikriausiai net nežiūri
Gera jausti, kad esi ne vienas. Žmonės visuomet nori tikėti, kad kažkas iš aukščiau daro įtaką mums. Tai gražu. Blogai, kai tikimasi, jog galima murkdyti ir voliotis purve, eiti skustuvo ašmenimis, laukiant kol „aukštesnė“ jėga paims ant rankų iš nuneš į pasakų šalį. Taip nebus. Nebus tol, kol išvysime, jog toji „angeliška“ ranka visada ir visur buvo su mumis, kasdien mus iš tamsos parveda į jaukią būtį. Jei stabtelėsime akimirką ir pagalvosime, kada šią dieną aplinkybės klostėsi mums palankia linkme, pamatysime, jog jos objektyviai yra labiau palankios nei nepalankios. Kiek jos palankios priklausys nuo to, kiek mes įžvelgsime, pamilsime jas kuriantį angelą. Esame ne tuo kuo norime būti – esame tuo, kuo tikime, nes tikime dabar, būti norime – svajose, neturinčiose laiko matmens. Jei nematai angelo šalia savęs, tuomet tikriausiai net nežiūri – atmerktomis akimis jo neišvysti neįmanoma. Ir pagalvok ar daug reikia, kad parodytum angelą kitam. Eidama ar eidamas gatve nusišypsok liūdnam, pavargusiam, viltį praradusiam - galbūt tai bus vienintelis šviesos spindulys jo apniukusiame pasaulyje, galbūt tai bus giedros pradžia. :)
© Įveikligą.lt
Skaitykite daugiau:
Komentara