Ji tapo žinomiausia lietuvių kilmės Lenkijos karaliene, kurią beprotiškai mylėjo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir baisiai nekentė anyta karalienė Bona, tuntas lenkų diduomenės skleidė apie ją negražias kalbas.
Gražiausia Europos moterimi laikyta Barbora Radvilatė Lenkijos karaliene karūnuota 1550-ųjų gruodžio 7 dieną, praėjus trejiems metams po slaptų vestuvių su Žygimantu Augustu. Tačiau karaliene pabuvo vos penkis mėnesius.
Kokia karalienės mirties priežastis, mokslininkai ginčyjasi iki šiol, tačiau labiausiai tikėtina, kad Barbora mirė 1551 m. gegužės 8 d. po nesėkmingos kovos su gimdos vėžiu.
Barbora kovojo su gimdos vėžiu?
Lenkijos teismo medicinos specialistai iki šiol mėgsta nagrinėti karalienės nunuodijimo versiją. Iš tikrųjų kalbama net apie kelias mirties priežastis. Žygimantas Augustas visą gyvenimą bijojo būti nunuodytas, todėl bijomadams dėl Barboros gyvybės ją akylai stebėjo. Juk Krokuvoje ji turėjo daug priešų, buvo nemėgiama Žygimanto Augusto motinos karalienės Bonos ir ignoruojama jos dukterų.
Mirus Barborai daugelis įtarinėjo – ar ne karalienė Bona Sforca įsakė nunuodyti nemėgstamą marčią? Įtarinėjama iki šių dienų, bet vėl ir vėl konstatuojama – Barbora sunkiai sirgo mažiausiai pusmetį, ligos eiga nebuvo panaši į jokių tuo metu populiarių nuodų poveikį, o ir artimiausi žmonės po jos mirties nieko tokio neįtarinėjo.
Praėjusiame amžiuje viešai paskelbti Barboros brolių laiškai, kuriuose jie spėjo sesutę sirgus „prancūziška“ liga. Bet sifiliu ji tikrai nesirgo. Karalienės gydytojai šią ligą būtų nesunkiai atpažinę ir parinkę atitinkamą gydymą, o jie to nedarė. Dar spėta, kad ji galėjo „nevaisingumą“ gydyti gyvsidabriu. Kriminalistikos istorikai atmeta ir šią versiją, nes, jų nuomone ligos eiga būtų kitokia, nes žinoma, kaip veikdavo tas „vaistas“. Beveik neabejojama, kad ji sirgo gimdos vėžiu arba gimdos kaklelio vėžiu. Istorikai aptinka duomenų apie tai, kad galbūt Barbora Radvilaitė mėgo vyriškas draugijas, o jos vyras turėjo ne vieną meilužę, todėl tikėtina, jog ji galėjo sirgti gimdos kaklelio vėžiu.
Žygimantas Augustas ieškojo ne tik gydytojų, kurie galėtų padėti jo žmonai, bet ir kreipėsi į Barboros brolį Mikolajų Radvilą Rudąjį, kuriuo, kaip teigia istorikai (Z. Kuchowicz), karalius betarpiškai pasitikėjo. Manoma, kad Radvilos Rudojo užduotis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje surasti žiniuones, kurios galėtų padėti Barborai. Žygimantas Augustas netgi nutraukė savo politinius žingsnius prieš nelegalius gydytojus. Vadinamasis Vilniaus diplomatas Jonas Chodkevičius karalių supažindino su lietuvių „gydytojais“. Ne visi šaltiniai tai patvitina, tačiau yra žinoma, kad Barborą Radvilaitę tikrai gydė moterys žiniuonės, turinčios neva „ypatingų galių“. Išlikusiuose laiškuose rašoma, kad Barboros aplinkoje buvo žydų kilmės moteris, kuri turėjo sąsajų su magija (Gratiani 1838, p. 64, Tyszkiewicz 1983, pp. 197-98), taip pat dar kelios moterys apie kurias duomenų išliko nedaug - Korycka ir jos dukterėčia Susanna Orlowska. Jos šaltiniuose išliko apipintos įvairiomis istorijomis – neva jos pavogė karaliaus papuošalų ir keletą daiktų, kurie suteikė joms mistinę galią valdyti karalių. Yra išlikę Žygimanto Audusto dvariškio Stalislaso Wilkockio laiškai, kuriuose jis aprašo karaliaus pasitikėjimą ir pasinaudojimą „žiniuonėmis“. Dvariškis rašė, kad karalius neimdavo maisto į burną tol, kol Susanna Orlowska pirma neparagaudavo ir nepasakydavo, kad maistas saugus. Žygimantas Augustas savo laiškuose aprašo ir dar vieną anoniminę gydytoją, kurios atsisakė pagėrėjus Barboros sveikatai suprasdamas, kad „magiškų galių turinčios" moterys gali ne tik pagydyti, bet ir pakenkti.
Žygimantas Augustas bijojo vietinių gydytojų, nes manė, kad jie galėjo būti spaudžiami karaliaus priešų ne gydyti, o dar labiau susargdinti karalienę. Jis labiau pasitikėjo tais gydytojais, kuriuos surado Barboros brolis, tiksliau gydytojomis – moterimis, kurios gydymo meną, manoma, buvo perėmusios iš savo šeimų arba turėjusios mokytojus su medicininu išslilavinimu, nes moterims būti gydytojomis dar nebuvo leidžiama. Kodėl karalius pasirinko moteris? Manoma, kad Barboros „moteriška“ liga jį pastūmėjo rinktis moteris gydytojas, tačiau yra ir kitas svarbus istorinis faktorius, jog renesanso metu moterys – „pusiau žolininkės, pusiau raganos“ – buvo ypač populiarios, nes medikai nevisada galėdavo padėti.
Rašytojo plunksnos verta Barboros Radvilaitės gyvenimo ir meilės istorija
Barboros Radvilaitės gimimo data nėra tiksliai žinoma. Manoma, jog ji gimė 1520 m. gruodžio 6 d. Barboros tėvas buvo Jurgis Radvila, Vilniaus kaštelionas ir didysis Lietuvos etmonas, motina - Barbora Kolanka kilusi iš Mažosios Lenkijos Stulpų giminės. Brolis Mikalojus Radvila Rudasis (~1515-1584), Vilniaus vaivada ir LDK kancleris, jaunesnė sesuo Ona (~1518-1556). Jos pusbrolis buvo Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris ir etmonas Mikalojus Radvila Juodasis.
Barbora gimė ir užaugo Vilniuje, ant Neries kranto stovėjusiame neparasto grožio dvare. Buvo gerai išmokslinta, be vietos kalbų mokėjo lotynų ir italų kalbas. Jos tėvas garsėjo pomėgiu muzikai, laikė rūmuose didelį orkestrą, o svečių menėje netgi buvo įrengtos specialios arkos, kurios koncertų metu tarnavusios kaip ložės. Barbora tėvų dėka ne tik mylėjo muziką, bet ir žaidė šachmatais, mėgo medžioti, puikiai šoko. Manoma, kad ji buvo gero, harmoningo sudėjimo, aukšta (ūgis didesnis už vidutinį - 1,62 m). Puikiai mokėjo lenkų kalbą, buvo labai pamaldi, tačiau tolerantiškai žiūrėjo į plintančią reformaciją.
Radvilos XV-XVI a. tapo viena svarbiausių Lietuvos didikų giminių, turėjo didelę reikšmę valstybės gyvenime, tuo pačiu sukėlė konkuruojančių giminių pavydą ir nedraugiškumą. Tai atsiliepė ir Barboros Radvilaitės likimui.
1536 m. jos tėvas Rodūnėje sudarė sutartį su Goštautų šeima, pagal kurią jį turėjo ištekėti už Alberto Goštauto sūnaus Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto, kuris nuo 1539 m. tapo Trakų vaivada. Vedybos su 29 metų Stanislovu Goštautu įvyko 1537 m. gegužės 17 d. Geranainyse. 1540 m. mirė jos tėvas, o 1542 m. po trumpos ligos netikėtai mirė ir vyras. Su Stanislovo Goštauto mirtimi Lietuvoje išnyko XV-XVI a. garsi Goštautų giminė.
Po vyro mirties Barbora apsigyveno su motina Geranainyse (netoli Vilniaus, dabar Baltarusijos teritorijoje).
Istorikai mano, kad Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės romanas prasidėjo kunigaikščiui 1543 metais apsilankius Geranainyse. Čia jis dėl jos užtruko keletą savaičių atidėliodamas kelionę namo. Nuo 1544 m. Žygimantas Augustas gyveno Vilniuje, gavęs iš tėvo savarankiškai valdyti Lietuvą. Kol buvo gyva pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė, santykiai su Barbora buvo riboti, tačiau rašoma, kad jis ne tik kad nemylėjo savo žmonos, bet ir negerbė jos. Per vakarėlius religingai išauklėta Elžbieta apsipylusi ašaromis palikdavo savo vyrą linksmintis. Mirus žmonai Elžbietai 1545 sausio 15 d., jis pradėjo dažniau lankytis pas kaimynystėje gyvenusią Barborą.
Barbora įsikūrė netoli karaliaus rūmų esančiame dvare. Norėdamas susitikti su Barbora kada panorėjęs, Augustas net buvo padaręs slaptą įėjimą iš pilies į Radvilų rūmus. Pasklidus apie tai kalboms Mikalojus Radvila Rudasis bei pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis pareikalavo Žygimantą Augustą liautis tai darius. Žygimantas Augustas su reikalavimu sutiko, tačiau pažado nesilaikė. Manoma, kad tokiam brolių žingsniui įtakos turėjo jų politinės ambicijos. Siekdami susigiminiuoti su karališkąja gimine, jie privertė Žygimantą Augustą vesti Barborą. Pasak Lietuvos metraščio, Radvilos 1547 m. rugsėjo mėnesį sulaukė Žygimanto Augusto vizito pas seserį, pakvietė kunigą ir slaptai sutuokė karalių su Barbora Radvilaite. Santuokos liudytojais buvo tik Barboros brolis ir pusbrolis bei jų giminaitis Stanislovas Kęsgaila. Po dviejų mėnesių Žygimantas Augustas išvyko į Lenkijos Piotrkovo seimą, tikėdamasis vestuvėms gauti savo tėvo ir Lenkijos ponų pritarimą. Atsargumo dėlei jis kėlė klausimą tik dėl vedybų galimumo, o ne pristatė tai, kaip įvykusį faktą. Tuo tarpu Barborą Radvilaitę Žygimantas Augustas išsiuntė į Radvilų dvarą Dubingiuose, pavedęs ją Merkinės seniūno Stanislovo Davainio, kuris šiek tiek nusimanė medicinoje, globai.
Manoma, kad sunki kelionė į Dubingius, išsiskyrimas su vyru ir neaiški ateitis prastai paveikė Barborą Radvilaitę, kuri atvykusi į Dubingius, prieš laiką pagimdė. Nepaisant pastangų išlaikyti santykius paslaptyje, nedraugiškoje Radviloms aplinkoje plito kuo įvairiausi gandai. Pačią Barborą iš Lenkijos pasiekė žinia apie jos vyro neištikimybę, kurią Žygimanto Augusto nuomone paleido Lietuvos paiždininkio Hornostajaus žmona. Istorikai randa užuominų, kad po slaptos santuokos karaliui išvykus į Krokuvą paruošti dvaro, ji, palikta laukti dvare Dubingiuose, neva buvo užmezgusi romaną su vienu iš savo dvariškių Davaina. Kad ir kaip ten būtų, Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas, viešai rodydamiesi kartu dvare, savo stiliumi ir meilumu vienas kitam turėjo daryti įspūdį, ne mažesnį nei šiandieninės garsios Holivudo žvaigždžių poros.
Būtos ir nebūtos istorijos apie jaunąją karalienę
Biografai pabrėžia, kad Barbora Radvilaitė valdovą sužavėjo ne tik savo grožiu (gražių merginų dvare ir karalystėje netrūko) ir erotiškumu, bet ir savo skoniu, ekstravagancija, gebėjimu puoštis, daryti įspūdį ir įmantriai leisti pinigus. Trumpai tariant, savo stiliumi, kuris užmojais prilygo Žygimantui Augustui.
Šaltiniuose randama užuominų, kad ji ypač mėgo perlus ir vilkėti balto atlaso drabužius, kurie tais gana nešvariais laikais turėjo būti tikra išlaidumo ir prabangos viršūnė. Kitas jos pamėgtas suknelių audinys buvo kūno spalvos atlasas, neabejotinai turėjęs ano meto žmonių galvoje žadinti asociacijas su kūno nuogumu.
Žinoma, kad „itin dažnai maudydavosi“ ir puoselėjo savo kūną, o tai kėlė amžininkų nuostabą ir pasipiktinimą dėl tokio „ištvirkimo“. Kvėpinosi ir dažėsi: išvykusi į Krokuvą, siuntėsi iš Vilniaus specialią vilnietišką pudrą veidui gražinti.
Tapusi meiluže netapo karališkąja išlaikytine – ne vien priėmė dovanas, bet ir pati galėjo sau leisti apdovanoti Žygimantą Augustą. Laiškuose minima, kad dovanų siųsdavo jam retas, dailias brangenybes: auksinius laikrodžius, brangakmenius, papuošalus. Žodžiu, būdama Lietuvos didikė, nors rangu ir neprilygo karaliui, laiškus pagarbiai pasirašinėjo „nuolanki Jos Didenybės tarnaitė“, tačiau kaip moteris jautėsi jam gana lygiavertė.
Žinia apie sūnaus santykius su Barbora Radvilaite Boną Sforcą pasiekė dar iki Augusto atvykimo į Lenkiją, tačiau ji tai slėpė. Žygimantas Augustas taip pat delsė tėvams paskelbti apie savo vedybas, tačiau apie tai papasakojo kai kuriems jam palankiems asmenims: Krokuvos vyskupui Janui Tarnovskiui, didžiajam etmonui Stanislovui Laskiui, Seradzės vaivadai. Senasis karalius, kurį taip pat pasiekė gandai apie jo sūnaus ketinimą susituokti su Goštautiene, pareiškė, kad „tai dalykas netinkamas ir negali būti“. Laiške, rašytame 1548 m. kovo mėn. iš Krokuvos Trakų kaštelionui Jeronimui Chodkevičiui, karalius pareiškė, kad tokios vedybos galėtų užtraukti negarbę visai valstybei ir reikalavo, kad Lietuvos didikai parodytų jam savo uolumą ir atkalbėtų jaunąjį karalių „nepadoraus“ sumanymo. Žygimantas Augustas Lenkijoje išbuvo 6 mėnesius ir grįžo supratęs, kad tėvai jo santuokai nepritars.
1548 metais Žygimantas Augustas, perimdamas paveldėtą Lenkijos sostą paskelbė apie savo vedybas ir pareikalavo Barborą karūnuoti Lenkijos karaliene. Tam griežtai priešinosi Žygimanto Augusto motina Bona Sforca ir lenkų didikai, kurie bijojo Radvilų įtakos didėjimo.
Lenkijoje netruko pasklisti šmeižto ir įvairių istorijų apie Barborą Radvilaitę banga. Laiškuose apie tai Žygimantas Augustas Barborai nerašė, tačiau yra užfiksuota įvykių, kuomet viešai buvo platinami Barborą išjuokiantys ir žeminantys laiškai, klijuojamos įvairiomis istorijomis sienos, Barbora Radvilaitė vadinama laisvo elgesio moterimi, kokete ir nederančia pora karaliui.
Tačiau karaliui pavyko įtikinti lenkų diduomenę leisti karūnuoti Barborą karaliene. Tiesa, jam tai nemažai kainavo. Kaip manoma, jam reikėjo paaukoti nemažai karališko turto ir pinigų.
Barbora Radvilaitė karūnuota buvo tik 1550 m. gruodžio 7 d. Po karūnacijos Barbora sunkiai susirgo ir 1551 m. mirė. Remiantis moksliniais tyrinėjimais, Radvilaitė galėjo sirgti gimdos vėžiu. Laidoti Barbora nuvežta į Vilnių. Šaltiniuose rašoma, kad Žygimantas Augustas ją lydėjo ir kiekviename mieste nulipdavęs nuo žirgo ir ėjęs paskui karstą. O kolonai einant per miestelius, skambėjo visi netoliese esantys varpai.
Barbora Radvilaitė palaidota Vilniaus katedroje. Barboros mirtimi ir plačiai aprašytu karaliaus gedulu pikantiški faktai nesibaigia. Liūdintis karalius buvo paniręs į burtus bei spiritizmą ir padedamas mago Tvardovskio bandydavo iššaukti mirusios mylimosios vėlę. Po kurio laiko savo mirusios meilės paieškas iš vaiduoklių pasaulio jis perkėlė į gyvųjų.
Nedaug kam žinoma, jog, trečią kartą nesėkmingai vedęs, gyvenimo pabaigoje Žygimantas Augustas turėjo meilužę Barbarą Gižanką, taip akivaizdžiai panašią į velionę Barborą Radvilaitę, kad visam dvarui nė nebuvo abejonių, kodėl karalius pasirinko šią moterį. Nors karalius su ja susilaukė nesantuokinės dukters, pasakiškoji, magiškoji prabangos ir dekadentiško renesansinio stiliaus pasaka, regis, baigėsi mirus Barborai Radvilaitei. Žygimantas Augustas po Barboros mirties vilkėjo tik juodais drabužiais, liepė rūmų sienas išmušti juodu aksomu. Net ir po nesantaiką tarp Žygimanto Augusto ir jo motinos karalienės Bonos bei seserų ižiebusios Barboros mirties, Žygimantas Augustas nesusitaikė su savo šeimos moterimis.
Šaltiniai:
Garsios Lietuvos moterys, Anelė Butkuvienė, 2008
Barbora Radvilaitė, Wikipedija
Witchcraft, Mythologies and persecutions, Gabor Klaniczay, Eva Pocs, 2008
© Įveikligą.lt
Komentara