6

10.jpgŽinia apie artimo žmogaus ligą yra be galo sunki ne tik jam pačiam, bet ir artimiesiems. Labai dažnai tai, ką išgyvename sunku papasakoti ar aprašyti, todėl gimsta gražūs darbai ir projektai, kurie kalba patys už save. 

Žurnalistė Jurgita Ogulevičiūtė prieš dešimtmetį neteko tėčio, kurio atminimui įsteigė vardinę Vlado Ogulevičiaus premiją jauniems ir perspektyviems sportininkams.

„Už posūkio juk nieko nėra, o maniau, kad dar laukia ilgas kelias", - pasakė jis išsigandęs ir nusivylęs ligoninėje, sužinojęs diagnozę - galvos smegenų auglys," - apie tėtį pasakoja žurnalistė J.Ogulevičiūtė. Vladą Ogulevičių Vilkaviškio bendruomenė prisimena, kaip mylimą Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoją ir sporto trenerį. Norėdama, kad jo vardas ir geri darbai neišdiltų iš vilkaviškiečių atminties, Jurgita pernai, minint tėtės 10 metų mirties metines, įsteigė ir įteikė jo vardo premiją. Ir šiemet ji bus skirta jaunam ir perspektyviam rajono sportininkui ar sportininkei paskatinti, kuriuos atrinks Jurgita kartu su Vilkaviškio bendruomene. 

Prisiminimai saugo tėčio paveikslą 

v.ogulevicius.jpg

Pasak Jurgitos, jos tėtis garsėjo kaip aktyvus, entuziastingas sportininkas: žaidė futbolą, krepšinį, ne kartą kaip rajono lengvosios atletikos rinktinės narys dalyvavo respublikinėse varžybose. Mėgo žaisti šaškėmis, šachmatais. 

„Sportas buvo jo gyvenimas", - sako ji. 

Ilgus metus V. Ogulevičius dirbo Vilkaviškio sporto mokyklos krepšinio, lengvosios atletikos treneriu. Jo auklėtiniai - rajoninių, respublikinių turnyrų dalyviai ir prizininkai. Jam, kaip teisėjui, yra paklusę ir šachmatininkai, ir krepšininkai, ir lengvaatlečiai. 

V. Ogulevičius niekada nesitenkino tuo, kas jau pasiekta. Vienas iš pirmųjų 1995 m. įsigijo kūno kultūros vyresniojo mokytojo kvalifikacinę kategoriją, o netrukus - 1997 m. - jau tapo mokytoju metodininku. 

V. Ogulevičių traukė visa, kas nauja ir nepažinta. Savarankiškai mokėsi anglų kalbos. Valandų valandas prapuldavo prie kompiuterio: būrė informatikos "fanatikus", kartu su jais maketavo mokyklos "Žibinto" laikraštį, pradedantiesiems aiškino darbo su kompiuteriais pagrindus. Tai buvo ne tik pomėgis, bet ir antroji - informatikos mokytojo - specialybė. Visi žmonės, kuriems teko jį pažinoti ar dirbti kartu, jį mylėjo. 

„Visi prisiminimai lieka su manimi, bet galvodama apie jį niekaip negaliu jo atsieti nuo darbo. Sekiojau vaikystėje paskui tėtį stadione ir sporto salėje, mano ir visų savo mokinių ir auklėtinių akyse toks ir liks - lekiantis skubantis, vilkintis treningą, su kamuoliu ar chronometru rankoje - mokytojas ir treneris Vladas Ogulevičius. Blaškiausi tarp prieštaringų jausmų - noro išsaugoti tėčio atminimą sau ir baimės, kad jį pamiršiu, pamirš kiti, kai nebeliks gyvų draugų ir artimųjų. Galbūt tai visiškai betikslė ir desperatiška iniciatyva, akivaizdu, kad jos labiau reikia man", - pasakoja Jurgita. 

Žinia apie ligą pasėjo baimę 

26.jpg

„Studijavau paskutiniame, ketvirtame Kėdainių Jonušo Radvilos kolegijos kurse (1999m., mano specialybė - anglų kalba, kvalifikacija - anglų kalbos vertėja). Grįždavau namo retai. Tėtis jau turėjo kitą šeimą. Sužinojau, kad jis paguldytas į Kauno klinikas, nes vairavo automobilį, ir įvažiavo į griovį, staiga ėmė nebevaldyti rankos. Atsiliepęs jis pasakė, kad ilgai darė jam tyrimus, bet dabar nutraukė. „Matyt, kažką rado", - tėtės balse išgirdau tarsi nusiminimo gaidelę. Pasakiau, kad rytoj atvažiuoju. Padėjau ragelį, ir ėmiau balsu verkti. Diagnozės dar nežinojome, bet pajutau, kad nutiko kažkas labai rimto. Tėtis buvo iš tų žmonių, kurie tarsi „neparmušami", stiprus, tvirtas, didžiuodavosi, kad ligoninėje yra gulėjęs tik gavęs sporto traumas. O Klinikose sužinojau, kad jo galvoje aptiktas auglys, kad jis yra skysto pavidalo, tarsi plaukiojantis. „Tik atidarė, pasižiūrėjo, ir uždarė", - taip ligoninės koridoriuje paaiškino tėčio žmona. Atsidarė durys ir jis pats išėjo į koridorių, kur stovėjau apstulbusi, pamatęs mane priėjo ir apsikabino, abu apsiverkėm,"- pasakoja Jurgita. 

Jurgitos mama su tėčiu išsiskyrė, kai Jurgita ir jos broliai dar buvo paaugliai. „Tėtis ir mama - bendraamžiai. Mamai buvo baisus šokas, kad ir kas ten tarp jų buvo praeityje. Tuo metu mačiau tik baimę, abiejų akyse. Viena, kai miršta pagyvenę žmonės, o tėčiui tada buvo 47-eri.", - sako Jurgita. 

Po žinios apie tėčio liga, Jurgita norėjo mesti mokslus. 

„Sugrįžusi iš Kauno klinikų nuėjau pas Kolegijos direktorių ir pasakiau: „Mano tėtis miršta, važiuoju pas jį." Jis su pavaduotoja bandė kuo švelniau paaiškinti, kad šią akimirką jis nemiršta. Man atrodė kitaip. Paskaitos jau man buvo pasibaigusios, belikę tik baigiamieji egzaminai (buvau pažangi studentė, studijos man sekėsi). Tada atrodė - viskas, pasaulis sustojo vietoje, viename nepajudiname taške. Išvažiavau į Klinikas, ten miegojau kelias naktis, nelabai buvo sąlygų, kone ant fotelio koridoriuje, bet personalas leido. Jis pats paskui liepė jau man važiuoti, žiūrėti mokslų. Kai šokas praėjo, supratau, kad pasaulis vis dėlto juda toliau. Baisiausia buvo tai įsisavinti, prie to priprasti", - pasakoja Jurgita. 

V. Ogulevičius mirė po metų nuo diagnozės. 

„ Iš pradžių dar kalbėjo, paskui ėmė strigti kalba, nevaldė kojos ir rankos. O prieš mirtį tėtis buvo priaugęs svorio, jį buvo sunku prižiūrėti, vartyti, tėčio draugai, žmona pasirūpino, kad jį slaugytų ligoninėje", - Jurgita prisimena paskutines tėčio dienas ligoninėje. 

„Po tėčio diagnozės baigiau vienas studijas, stojau į VU. Pirmasis semestras man buvo tragiškas, nes negalėdavau susikaupti. Buvau gera studentė, o čia pasijutau visiškai nesugebanti įsisavinti paprasčiausių dalykų, sutriko atmintis, negalėdavau atsiminti, ką perskaičiau, kai užversdavau puslapį. Tada net nesupratau, kad tai yra normalu, visa tai buvo dėl didelių išgyvenimų, bet tuo metu tai labai smugdė savivertę, pasitikėjimą savimi, didino bejėgiškumo jausmą. O dar visąlaik man kartodavo, kad reikia susitaikyti, kad tėčio sveikata tik blogės. Negalėjau protu to suvokti. Kai matai gyvą žmogų, mirties nematai, nors ir sako, kad viskas, jau agonija. 

Man atrodo baisiausia, kad jis suvokė savo bejėgiškumą (pasitikinčiam savimi, dar jaunam vyrui matyti save absoliučiai priklausomą nuo kitų), jis yra dar anksčiau sakęs: „Invalidu nebūsiu". Nežinia, ką jis būtų pasakęs, jei būtų galėjęs. Per metus jis iš stipraus vyro virto seneliu, tarsi pagreitintu vaizdu žiūrimoje fantastiniame filme mačiau akyse senstantį savo tėtį. Bijau, jei būtų galėjęs kalbėti ir apibūdinti tokią savo transformaciją, kažin ar būtų pasakęs kažką labai pozityvaus. 

Ir išoriškai, ir labai daug charakterio savybių paveldėjau iš tėčio: užsispyrimą, išdidumą, valingumą, bet kartu ir karštakošiškumą. Buvome panašūs, susipykus, nė vienas nesitaikydavome, ir ilgai galėjome išbūti nesikalbėję. Dabar tai atrodo juokingai. Kai vienai draugei pašlijo santykiai su tėčiu, maniškis jau buvo miręs, kone maldavau ją spjauti į visas ambicijas ir nuoskaudas ir susitaikyti. Ji susitaikė. Sunkiausia atleisti artimiausiems žmonėms, bet dar sunkiau: jei žinai, kad turėjai galimybę, ir to nepadarei. Manau, kad tėtis ir be žodžių parodė, kokia jam svarbi esu. Manau, kad ir jis suprato, koks man brangus yra. Kai paskutinįkart dar mačiau jį sąmoningą, viską pasakė žvilgsniu, ir dar pabučiavo man ranką. Mes niekada nebuvome tie, kurie atvirai reikštume jausmus, juos slėpėme už kietų šarvų. Todėl tas gestas man yra daugiau, nei žodis, nei tomų tomai knygų, tarp kurių užaugau, kurias taip mylėjo tėtis ir tą meilę perdavė man“,- pasakoja Jurgita. 

V. Ogulevičiaus vardo premija 

jurgita oguleviciute.jpg

„Už sveikatą, viltį ir pergales!“ - Toks šūkis puošia pirmosios mokytojo ir trenerio Vlado Ogulevičiaus (1951-2000) atminimo premijos diplomą. Tie, kas jį pažinojo, tik trukteli pečiais: „Negali būti, kad tiek laiko jau praėjo“.

Jugitos idėją taip įprasminti tėčio atminimą palaikė ir jai pritarė Vilkaviškio sporto bendruomenė. Jaunieji sportininkai, ko gero, nedaug ką žino apie buvusį sporto aktyvistą V. Ogulevičių, bet vyresni vilkaviškiečiai tikrai atsimena šį žmogų, kuris visą save buvo atidavęs sportui. Sportavo pats, skatino sportuoti ir rengė varžybas kitiems. 

„Norėdama, kad tėčio vardas visiškai nebūtų pamirštas ir bėgantys metai įgautų bent kiek prasmės, nutariau įsteigti jo vardo premiją perspektyviausiam Vilkaviškio rajono sportininkui. 

Fizinio lavinimo, istorijos ir informatikos mokytojas, treneris... Tėtį iki šiol nuo pat pirmųjų vaikystės dienų regiu sporto salėje ar stadione, man jis yra neatsiejamas nuo šitos erdvės. Kaip ir nuo Vilkaviškio. Jis buvo labai aktyvus, atviras, aistringas, veiklus žmogus, mylintis sportą ir gimtąjį miestą. Štai kodėl pirmoji trenerio V. Ogulevičiaus premija skiriama jauniems ir daugiausia vilčių teikiantiems Vilkaviškio rajono sportininkams. Norisi padėti tiems, kurie veržiasi į priekį, ir tuo tarsi palinkėti, kad jie būtų sveiki ir dėkingi savo tėvams, mokytojams, treneriams ir gimtajam miestui, t. y. tam kertiniam akmeniui, į kurį atsispyrę jie eina tolyn", - pasakoja Jurgita. 

„Pernai leidau balsuoti visiems, tai buvo kova tarp giminių ir draugų klanų. Kas jų daugiau turi, sulaukė daugiau skambučių. Vis dėlto galutinį sprendimą priėmiau pati. Šiemet neskelbsiu jokios atrankos, pati iš galimų kandidatų atrinksiu laimėtoją. Tai yra mano asmeniniai pinigai", - sako ji. 

Jurgita pasakoja, kad labai džiaugiausi praėjusių metų pabaigoje pamačiusi Savivaldybės puslapyje sveikinimus geriausiems sportininkams: „Sveikiname Eimantą Gudiškį ir jo trenerį Artūrą Žemaitaitį iškovojusį aukso medalį Lietuvos Respublikos jaunių dviračių treko čempionate, 4 kilometrų komandinėse persekiojimo lenktynėse, iškovojusį pirmąją vietą tarptautinėse daugiadienėse dviratininkų lenktynėse „Auksinės kopos". Europos jaunių dviračių sporto čempionato Turkijoje dalyvį". 

„Pirmosios tėčio premijos laureatui sekasi gerai. Ši premija tokiame brangiame sporte tikrai yra tik simbolinė ar kaip talismanas - tolimesnės sėkmės palinkėjimais. To nuoširdžiai jam linkiu. O man pačiai tai yra tarsi skolos grąžinimas savo miestui. Bet manau, kad medį tręšti reikia nuo šaknų, o ne blizginti lapelius ir žiedelius. Tai yra, reikia gera pradėti daryti ten, iš kur kilai. Nors ir perspėjama, kad pranašu savam mieste nebūsi... O kadangi pranašu nesiekiu tapti, man gerai būt ir „saulės spindulėliu", kaip vienas pašnekovas mane pavadino. Svarbu, kad kiekvieną mūsų, o ypač augantį ir besivystantį žmogų, suptų kuo palankesnė, palaikanti, įkvepianti aplinka. O tą aplinką kuriame visi, kasdien, savo nuotaika, mintimis, darbais, - sako Jurgita. 

Tėčio atminimą darbais siekianti įprasminti dukra planuoja nuveikti ir daugiau. Jurgita gyvena ir dirba Vilniuje.


© Įveikligą.lt

 

Rašyti komentarą


Security code  

Komentara  

#6 TOMAS 2012-11-13
PONAS ALGIMANATAI,GAL GALETUMETE PRISITATYTI,PASIKALBESIME GYVAI APIE MANO TETI IR MANE.TOMAS OGULEVICIUS
Quote
#5 ALGIMANTAS 2012-10-06
PUIKIAI PAZINOJAU MINETO ASMENS VAIKUS TAI VAGYS DYKADUONIAI SUKCIAI TINGINIAI NIEKADA NESIRUPINO SERGANCIU TECIU RUPEJO TIK PINIGAI TAI TIK GRAZUS ZODZIAI KURIUOSE NERA TEISYBES TAI BAISUS ZMONES TERSENTYS SVIESU TECOI ATMINIMA SKAMBIAIS ZODZIAIS APIE MEILE.
Quote
#4 kaimyne 2012-09-14
Vagis melage sukcius savanaude sena kale
Quote
#3 kaimyne 2012-09-14
Melage vagis savanaude sukcius sena kale
Quote
#2 ANTANAS 2011-06-02
AČIU, jURGAI, kAD TAIP VISI VAIKAI MYLĖTŲ TĖČIUS . sU TĖVO DIENA tAVE jURGA,tĖTĮ GERAI PAŽINOJAU MOKĖMĖS KARTU, DIRBOME. bET BAISU KITA , KAI SUSERGA PRIKLAUSOMYBĖS LIGA tAVO MYLIMAS VAIKAS , SMUNKA DUOBĖN , O TU NEGALI PADĖTI. o jURGOS POELGIS , TAI MYLINČIO VAIKO DOVANA NE TIK TĖVELIO ATMINIMUI , BET IR JAUNIEMS ŽMONĖMS
Quote
#1 AS 2011-05-16
Buvau salia Taves, bet niekada nesupratau, kad taip blogai jauteisi. Kogero buvau per jauna, kad suvokciau tai. Tu tikrai esi saules spindulelis ir Dieve duok Tau stiprybes sviesti kuo skaisciau. Tikiu, kad tetis be galo Tavimi didziuojasi!
Quote
2019 m. rugpjūčio 19 d., Pirmadienis