Siuntinys su adatomis vaistams leisti prieš dešimt metų režisieriui Arūnui Mateliui tapo įsimintiniausia dovana iš Kalėdų Senelio gimtinės. Filmo „Prieš Parskrendant į žemę“ kūrėjas savo kailiu patyrė, ką reiškia slaugyti onkologinės ligos užkluptą vaiką.
Jo dukra patyrė tai, ką menininkas vėliau atskleidė savo filme – nežinomybę, skausmą, varginantį gydymą ir didžiulę viltį: žmogus yra daug stipresnis nei pats įsivaizduoja. Režisierius šią patirtį lygina su Sausio 13-osios išgyvenimais. O mes galime gėrėtis pasaulinį pripažinimą pelniusiu filmu.
„Tas filmas („Prieš Parskrendant į žemę“ - red.) gimęs iš asmeninės šeimos patirties. Mūsų dukra sirgo, tada jai buvo 5 metai, - sako už dokumentiką apie onkologinėmis ligomis sergančius vaikus išgirtas menininkas. - Gyvenimas ligoninėje, grįžimas į ją kurti filmo buvo bandymas paliudyti, kad žmogus yra stiprus, kad Dievas yra arti ir viską galima iškęsti“.
Tie vaikai, kuriuos filmavo, režisieriui tapo tarsi savi. Onkologinė liga, anot menininko, nėra tokia paprasta, nepaisant, kad žmonės stiprūs – dalis jų išskrenda. Jam teko išgyventi atsiskyrimo skausmą su savo filmo herojais ne vieną kartą.
- Pasakojote, kad gydymo metu patyrėte gerumą net iš nepažįstamų žmonių. Kurie atvejai jums labiausiai įsiminė? – paklausėme trijų vaikų tėvo.
- Iš tiesų įvyko daug, sakyčiau netgi savotiškai stebuklingų dalykų. Pavyzdžiui, reikėjo ypatingų adatų, kurių Lietuvoje nebuvo, ir tai kėlė tam tikrą grėsmę sklandžiai gydymo eigai. Ieškojau jų po internetą, bet, deja, nepavyko rasti, kur pirkti. Be to, prieš 12 metų dar nebuvo internetinės prekybos kaip dabar. Pavyko tik surasti gamintoją JAV ir nusiųsti užklausimą.
Laikas ėjo, atsakymo ir rezultatų nebuvo. Buvo kelios dienos prieš Kalėdas, kai gydytojai turėjo priimti radikalų ir nelabai pageidaujamą sprendimą dėl gydymo kurso keitimo vien dėl šios aplinkybės.
Vykdamas į ligoninę atidariau pašto dėžutę. Joje buvo ne tik tos be galo lauktos adatos ir ne tik kad nieko nereikėjo mokėti, bet dar su adatomis buvo Advento kalendorius su šokoladukais ir moters iš Suomijos linkėjimai pasveikti. Ji tik paprašė atsiųsti dukros nuotrauką, kaip ji atrodo, ar sveiksta. Aš jai paskui rašiau, bet negavau jokio atsakymo. Tai buvo tarsi Dievo dovana iš Kalėdų senelio gimtinės. Sulaukėm daug net ir nepažįstamų žmonių skambučių su linkėjimais nepalūžti bei gera linkinčių maldų. Ir tai buvo be galo didelis tikėjimo gėriu ir stiprybės šaltinis.
Beje, niekur nemačiau labiau profesijai pasišventusių ir pasiaukojusių žmonių nei ten buvę gydytojai ar seselės. Dažnai jie buvo ne tik medikai bet ir globėjai, guodėjai, linksmintojai, lyg artimiausi giminaičiai.
- Kaip susidūrimas su šia liga pakeitė jūsų gyvenimą, požiūrį?
- Mūsų šeimos patirtis ligoninėje – tai stipriausi atsivėrimai, ryškiausi įspūdžiai.
Ligoninėje labai daug nežinios, kančios, nevilties. Bet tuo pačiu metu ten nutiko ir gražiausios akimirkos. Ten pamačiau, ką gali meilė, bičiulystė, kiek žmogus pasiruošęs aukotis, kiek Dievas gali būti arti kiekvienam iš mūsų. Pamačiau, kad apskritai nieko gyvenime nereikia bijoti. Žmogus gali džiaugtis mažais dalykais ir būti stiprus.
Ligoninėje išgyvenau panašius dalykus kaip kad Sausio 13-ąją, kai važiavo tankai, o žmonės nesitraukė. Ir tada, ir ligoninėje sakyčiau lyg prasivėrė dangus.
Ir dabar girdžiu, kaip kiti skaičiuoja, kiek tūkstančių kainuoja gydymas ir kaip tai neapsimoka. Man tokie paskaičiavimai kartais primena fašizmą. Ar gali būti geresnė investicija nei padovanoti vaikui dešimtis ar šimtus dienų, valandų ar sekundžių, per kurias jis galės užaugti tiek, kiek kiti neužauga per visą gyvenimą?
- Kokios pagalbos reikia sergantiesiems?
- Visų pirma, visuomenė turi suprasti, kad nėra sveikų ir sergančių žmonių. Yra tiesiog žmonės. Vieniems reikia važiuoti vežimėliais, kiti neturi rankos, kuria pasisveikintų, treti išgyvena psichologinius sunkumus. Bet jie visi turi kažkokių kitų stiprybių.
Sergančiam, fiziškai silpnesniam (nors čia turbūt sąlyginis pasakymas - kai žmogus iškenčia chemoterapijos kursus, jis fiziškai atlaiko didesnį krūvį už tą, kuris bėga maratoną) turime skirti žymiai daugiau dėmesio nei sveikam. Gal būtų galima finansuoti ne tik ypač prabangias sporto arenas, o kartu ar net pirmiausia sutvarkyti ligonines, kad žmonės ligų užklupti tas akimirkas išgyventų oriai, garbingai?
- Esate sakęs, kad jus nustebino filmą mačiusių japonų reakcija. Kokia ji ir kodėl nustebino?
- Viena verslininkų delegacija, žymiausių Japonijos kompanijų vadovai atvyko į Lietuvą. Ūkio ministerijoje lietuviai jiems pasakojo, kokia pas mus gera verslo aplinka, mokesčiai. Kai verslininkams pristatė mane, jie visi apsirengė švarkus, nusilenkė ir sakė, kad viena iš priežasčių, kodėl jie Lietuvoje - tai mano filmas ir vaikai. Paskui Jie visą naktį darė origami - vilties ir meilės gerveles – Lietuvos vaikams sergantiems onkologinėmis ligomis.
Verslininkai valdininkams sakė, kad jiems nesvarbūs įstatymai ar mokesčių dydžiai, kurie gali tuoj pat pasikeisti, bet svarbi aplinka. „Mes savo investicijas planuojame 50 ar 100 metų į priekį“, - sakė jie. Japonams buvo svarbu, ar jie gali susitapatinti su tuo kraštu, į kurį ateina. Kultūra, menas jiems – vienas iš prioritetų. Tai ūkio ministerijos darbuotojus privertė išsižioti iš nuostabos.
Kita delegacija – virš šimto muzikantų – po filmo rodymo Japonijoje atvažiavo labdaros koncertui į Vilnių, kad surinktų pinigus Lietuvos onkologinei vaikų ligoninei. Ir patys viską finansavo. Ar mes galėtume nuvažiuoti į Kauną ar Klaipėdą kad ir dėl vieno vaiko? O jie atkeliavo iš Japonijos!
- Kas jums padėjo iškęsti laikotarpį prieš dešimt metų, kai dėl šeimą ištikusios negandos praktiškai gyvenote ligoninėje?
- Ne, negalima sakyti, kad aš iškenčiau. Sergantys kenčia, o esantys šalia gali tik padėti. O net ir Sausio 13-oji nėra tik skausmo, bet ir mūsų Pergalės diena. Sielos stiprybė yra pergalė. Sergantys vaikai mato ir jaučia žymiai daugiau, giliau. Ligoninėje žmogus tampa žmogumi. Galbūt tai ir yra ligos prasmė – užauginti žmogų.
Autorė: Sigita Purytė
V. Balkūno nuotr. (www.bendraukime.lrytas.lt)