0

A1nbHgH9O2L. US230 55 metų britė Jane McLelland tiesiog spinduliuoja energiją ir gyvenimo džiaugsmą. Niekada neįtartume, kad ji sirgo ketvirtos stadijos vėžiu, o pačią vėžio diagnozę išgirdo tris kartus. Medikai jai nedavė šansų – žadėjo vos 12 savaičių, tačiau nuo šios prognozės praėjo jau keliolika metų. Supratusi, kad gydytojai jai padėti negali, moteris, pagal profesiją fizioterapeutė, ėmėsi iniciatyvos ir sukūrė alternatyvų vėžio gydymo protokolą, kuriuo pasidalino knygoje „Kaip priversti badauti vėžį... pačiam nebadaujant“. Viešnia lankėsi Vilniaus knygų mugėje ir savo atradimais sutiko pasidalinti  su portalo 15min.lt GYVENIMO skilties skaitytojais.

Vienas skambutis sugriovė visus gyvenimo planus „Pirmą kartą vėžys man trenkė 1994 m. Skamba lyg vėžys pasirodytų staiga. Vis dėlto taip nebūna. Vėžys neatsiranda per naktį. Daug metų buvau gydytojo stebima dėl gimdos kaklelio pakitimų. Pasitikėjau savo ginekologu ir maniau, kad esu teisingai gydoma. Deja, labai klydau“, – savo knygoje rašo Jane. Tuo metu jai buvo 30 metų. Jau seniai jai buvo nustatyti pakitimai gimdos kaklelyje, ji reguliariai tikrindavosi, tačiau iš gydytojo išgirsdavo tik vieną frazę – viskas gerai. Net tuomet, kai pradėjo kraujuoti. Vėliau ji sužinojo, kad jos gydytojas didelei daliai moterų net nesisiųsdavo gimdos kaklelio tepinėlio ištyrimui. Jane tokia buvo ne viena, tačiau ji buvo atkaklesnė už kitas. Kaip pati sako: „Norėjau išspręsti šią problemą. Turėjau naują vaikiną, o išskyros, švelniai tariant, buvo aistrą žudanti smulkmena. Buvo nesmagu ir nepatogu.“ Pagaliau, be nuolat išrašomų progestino tablečių, jai pavyko išsireikalauti išsamesnių tyrimų, tačiau žiniai, kurią išgirdo, nebuvo pasiruošusi: „Padėjau telefoną ant stalo, kurį laiką spoksojau į jį, tada ėmiau nevaldomai raudoti. Mano pasaulis griuvo. Man tik trisdešimt. O aš sergu vėžiu. Neturiu vaikų ir, atrodo, niekada jų neturėsiu.“ Jai skubiai buvo paskirta histerektomija – operacija su gimdos šalinimu.

Per dieną tapo menopauzine moterimi

Jane buvo taip susikrimtusi, kad negalės turėti vaikų, kad šios mintys netgi užgožė vėžio ir mirties baimę. Prieš operaciją ji paprašė chirurgo išsaugoti vieną jos kiaušidę, jeigu jis nuspręs, kad moteriai po jos reikės chemoterapijos ir radioterapijos. Ar jis tai padarė, buvo pirmas jos klausimas atsibudus po 7 valandas trukusios operacijos. Atsakymas „ne“ ją dar kartą sugniuždė. Jane jautėsi siaubingai – kaip moteris, iš kurios pavogtas moteriškumas ir šeima, kurios visada norėjusi. Skaudėjo taip, lyg kas nors peilį būtų įsmeigęs į krūtinę, o visur, kur tik pažiūrėdavo, ji matydavo kūdikius ir vaikus – gatvėje, per televizorių, reklaminiuose plakatuose.

Ji puikiai žinojo – tolesnis vėžio gydymas galimybę turėti vaikų iš jos galutinai atims. Iš pilnos hormonų trisdešimtmetės staiga tapau menopauzės amžiaus moterimi. Tuomet prasidėjo dar vienas košmaras. Moteriški hormonai nukrito iki nulio: „Iš pilnos hormonų trisdešimtmetės staiga tapau menopauzės amžiaus moterimi. Be jokio perspėjimo mano kūną užklupdavo deginantis karštis pačiomis nepatogiausiomis akimirkomis. Mano nuotaika buvo bloga, mano lytinis potraukis, suprantama, buvo nulinis, o mano oda – bespalvė ir sausa. Nebuvo jokio domėjimosi gyvenimu. Jokio žavesio. Nieko. Kai atsinaujino lytinis gyvenimas, jis buvo panašus į agoniją. Nenorėjau, kad Endriu žinotų, kaip man skauda.“ Visa tai pradėjo griauti jos santykius su mylimuoju – pora nusprendė kurį laiką pagyventi atskirai. Pati Jane bandė „gydytis“ darbu, bet pacientai, kurie skųsdavosi dėl paprasčiausių problemų, ją tiesiog erzino. Kaip jis gali skųstis, kad jam išniro kulkšnis, kai ji kovoja su vėžiu?!
Laimė, po truputį jai skirti hormonai sugrąžino organizmui pusiausvyrą, ir ankstesnė Jane po truputį pradėjo grįžti. Gyvenimas, regis, ėmė grįžti į įprastą vagą.

Medikai ją įskaudino antrą kartą

Praėjus trejiems metams nuo vėžio diagnozės, Jane pasiekė liūdna žinia, kad jos mamai anksčiau diagnozuotas krūties vėžys išplito į kepenis, plaučius ir smegenis. Tai reiškė greitą pabaigą. Tuomet ji desperatiškai pradėjo ieškoti internete informacijos ir rado istorijų, kad žmonės, pakeitę savo mitybą, išgyveno. Tačiau gydytojai į jos klausimus apie mitybą reaguodavo skeptiškai – esą jos nauda neįrodyta. Visgi mamos liga moteriai tapo akstinu susirūpinti ir pradėti rimčiau domėtis savo sveikata bei liga. Ji atsisakė cukraus bei kitų paprastųjų angliavandenių, pieno produktų, mėsos bei uždegimą skatinančių produktų (bulvių, pomidorų, rabarbarų, greipfrutų, braškių ir pan.). Pradėjo stebėti, kaip maistas veikia jos organizmą. Sužinojusi, kad kovai su vėžiu labai tinka žalioji arbata, ja pakeitė iki tol mėgtą juodąją, pradėjo gerti daug sulčių. Atsisakė alkoholio ir pradėjo vartoti maisto papildus, tačiau kol Jane atrado tai, kas iš tiesų veikia, teko praeiti ilgą bandymų ir klaidų kelią. 1998 m. pabaigoje ją pradėjo varginti ramybės neduodantis kosulys. Ji žinojo, kad plaučiai – tikėtina vieta, kurioje gali plisti vėžys, bet gydytojai teigė, kad tai infekcija, ir išrašė antibiotikų. Kai kosulys nepraėjo du mėnesius, ji išsireikalavo rentgenogramos. Pastaroji nieko neparodė. Kaip vėliau paaiškėjo – navikas jau buvo, bet medikai jo nepastebėjo.

Metastazė plaučiuose reiškė ketvirtą stadiją

Liga paaiškėjo tik tuomet, kai ji pradėjo kosėti krauju. Taigi Jane teko dar kartą išgirsti vėžio diagnozę, tik šį kartą ji puikiai suprato – tai paskutinė vėžio stadija. Medikai jai prognozavo vos dvylika savaičių. Paradoksas, ji jautėsi geriau negu prieš penkerius metus, kai buvo diagnozuotas pirminis vėžys. Gera žinia buvo tik ta, kad metastazė tik viena. Jane įsitikino, kad padėjo jos mityba ir papildų kokteilis, kurį gerdavo kiekvieną dieną. Ir šįkart jos reakcija buvo kitokia.

„Žinant mirtiną diagnozę, viskas tampa labai svarbu. Anksčiau išliejau daug sielvarto ašarų. Dabar supratau, kad griaunančioms emocijoms negaliu švaistyti nė lašelio energijos. Visas jėgas turėjau nukreipti į galimybę išgyventi. Akivaizdu, kad negalėjau rinktis mirties“, – atvirauja moteris. Ir ji nusprendė, kad šįkart paradui vadovaus ji, o gydytojai atliks svarbų, bet ne pagrindinį vaidmenį. Ir ji nusprendė, kad šįkart paradui vadovaus ji, o gydytojai atliks svarbų, bet ne pagrindinį vaidmenį. Sistema ją nuvylė dar kartą – ji sužinojo, kad paprastas kraujo tyrimas, jei būtų atliekamas per penkerius metus tarp pirmos ir antros diagnozės, kai kas šešis mėnesius ji lankydavosi pas gydytoją, galėjo parodyti atsiradusius pokyčius. Nusprendusi tapti savo ligos eksperte, ji pradėjo gilintis į medicininius terminus ir mokslinius straipsnius.

Kuo daugiau skaitė informacijos, tuo labiau pildėsi jos „gydomasis kokteilis“, į kurį įėjo apie 20 įvairių tablečių – pradedant maisto papildais, baigiant vaistais nuo kitų ligų, bet taip pat sėkmingai blokuojančiais vėžines ląsteles. Nuo gydytojų savo savigydą ji slėpė, todėl bet koks ligos simptomų išnykimas medikų būdavo apibūdinamas kaip „savaiminė remisija“. Operacijos, kurios metu neteko trečdalio plaučių, ir chemoterapijos ji taip pat neatsisakė, nors giliai į širdį įsirėžė gydytojos žodžiai: „Taip, ji gali jus nužudyti, vis dėlto tai geriausias variantas, kurį galime pasiūlyti.“ Visgi jos mityba ir vaistų kokteilis taip pat akivaizdžiai veikė, todėl jai pavyko įtikinti gydytojus sumažinti chemoterapijos dozę.

IMG 3515Dar viena vėžio diagnozė

Turbūt niekas netikėjo, kad Jane išsikapstys, bet ji išsikapstė ir netgi pradėjo savo verslą. Tačiau ramybė vėl tęsėsi tik keletą metų. 2003 m. jai buvo diagnozuota leukemija, kuri paaiškino atsiradusį nuovargio simptomą. „Tai buvo triuškinantis smūgis. Nuo antrosios diagnozės praėjo ketveri metai, nuo pirmosios – visi devyneri. Tikriausiai atėjo laikas susirgti agresyvių gydymo būdų sukelta leukemija. Mane pradėjo pykinti... Grįžusi namo pradėjau ieškoti mokslinės informacijos“, – rašo Jane. Moteriai vėl buvo pasiūlyta chemoterapija, bet šį kartą ji pasakė griežtą „ne“: „Norėjosi verkti, bet negalėjau sau leisti palūžti. Kokia nesąmonė, kad chemoterapinis gydymas taikomas leukemijai, kuri susijusi su anksčiau taikyta chemoterapija.“ Moteris susirankiojo iš mokslinės literatūros vaistų, skirtų gydyti kitoms ligoms, bet pagal tyrimus galinčius paveikti ir vėžį, ir pradėjo juos vartoti, derindama su priešvėžine mityba. Ir jai vėl pavyko!

Varginanti kova už laimę turėti vaikų

Šiandien Jane laiminga. Ji yra sveika, sulaukusi 55-erių atrodo nuostabiai ir su vyru augina du puikius berniukus. Jie neturi Jane, bet turi vyro genų. Iš pradžių jie planavo įsivaikinti vaikus, tačiau moters liga tai padarė neįmanomu dalyku. Jai tiesiog neleido įsivaikinti. Tuomet liko tik vienas variantas – surogatinė motina. Viena draugė kilniaširdiškai sutiko padovanoti jai savo kiaušinėlius, jos neatbaidė net tai, kad tam reikės gerti hormonus. Kita draugė sutiko būti surogatine motina. Deja, procedūra nepavyko, embrionai neprigijo, nors abi moterys turėjo vaikų. Po šios nesėkmės draugė atsisakė dar kartą bandyti tapti motina – tai jai sukėlė pernelyg skaudžių išgyvenimų. Tuomet šeima sutiko kitą moterį, dirbančia kūdikių slaugytoja. Tabeta persileido tris kartus, bet kiekvieną kartą, pačios Jane nuostabai, sutikdavo bandyti dar kartą. Visa ši kelionė truko apie ketverius metus, bet pagaliau pavyko. Gimė sūnus, dar po trejų metų – antras. Šeima iki šiol su Tabeta palaiko ryšius ir labai ja rūpinasi. Jane neslepia – be galo myli šią moterį, padovanojusią jai šeimos laimę. Tačiau su knygos, kuri jau išversta į 10 kalbų ir verčiama toliau, autore kalbamės ne apie tai, o apie vėžį. Kokiais ginklais Jane McLelland dalinasi su savo skaitytojais?


Jūsų knygos pavadinimas teigia – aš valgau, o vėžys miršta. Kaip tai įmanoma?

– Vėžinėms ląstelėms reikia daugiau medžiagų negu paprastoms organizmo ląstelėms. Dėl to jos greičiau „išalksta“ ir pradeda badauti, jei negauna medžiagų, kuriomis maitinasi. Skirtingų vėžio rūšių ląstelės maitinasi šiek tiek kitokiomis medžiagomis, todėl mityba, sergant skirtingais vėžiais, taip pat skiriasi, bet visoms vėžinėms ląstelėms reikalingos trys medžiagos: gliukozė (cukrus ir paprastieji angliavandeniai), glutaminas (baltymai) ir riebiosios rūgštys (riebalai). Daugiausiai iš jų naudojama gliukozė, todėl cukraus reikia atsisakyti pirmiausiai. Tačiau knyga – ne tik apie mitybą. Yra keturi pagrindiniai kovos su vėžiu principai, apie kuriuos rašau savo knygoje: mityba, mankšta, maisto papildai, kurie tikrai reikšmingi kovoje su vėžiu, ir vaistai, kurie paprastai nevartojami gydant vėžį (berberinas – augalas, žinoma daugiau kaip 2 tūkst. metų ir iki šiol žinomas kaip padedantis pasveikti nuo įvairių ligų, etodolakas, dipiridamolis, lovastatinas). Visoms vėžinėms ląstelėms reikalingos trys medžiagos: gliukozė, glutaminas ir riebiosios rūgštys.

– Knygoje pristatote alternatyvų vėžio gydymo protokolą, tačiau chemoterapijos neatmetate?

– Tikrai ne. Chemoterapija naikina greitai besidalijančias vėžines ląsteles, bet nesunaikina vėžinių kamieninių ląstelių, todėl palieka vėžio atsinaujinimo galimybę. Vėžines kamienines ląsteles būtina užmušti, o tai įmanoma, jeigu jos negauna maistinių medžiagų, kuriomis maitinasi. Kovoje su vėžiu aš vartojau labai platų vaistų kokteilį. Ir kuo kokteilis platesnis, tuo mažesnių chemoterapijos dozių reikia. Moksliniai tyrimai rodo, kad maža chemoterapijos dozė veikia taip pat.

– Kiek onkologų bendradarbiavo su Jumis ir padėjo rašyti knygą?

– Bendradarbiavau su klinika, kuri vėžio gydymui taiko tuos pačius vaistus, kuriuos ir aš vartojau. Dabar yra daug onkologų, kurie naudojasi knygoje pateikta informacija ir taiko mano metodus. Ir gydymo rezultatai puikūs – kalbu apie atvejus, kai diagnozuojama ketvirta vėžio stadija, yra žinoma, kad žmogus turi greitai mirti, o įvyksta stebuklas. Stengiausi, kad mano knyga būtų paremta mokslu, išstudijavau labai daug literatūros, skaičiau daug studijų ir mokslinių tyrimų ir visa tai stengiausi pateikti knygoje. Mano gydymo protokolo esmė – priversti vėžį badauti. Kaip minėjau, vėžys gali misti gliukoze (angliavandeniais), proteinais (baltymais) ir riebiosiomis rūgštimis (riebalais). Tai trikampis, kurio visos kraštinės turi būti blokuojamos. Tačiau kaip tai padaryti, universalaus gydymo protokolo nėra, nes kiekvienas vėžio atvejis yra unikalus ir jam reikia pritaikyti unikalų gydymo protokolą. Tai reiškia, kad vieno recepto visiems nėra.

– Iš kur sėmėtės jėgų studijoms ir drąsos tapti pati sau gydytoja?

– Manau, kad vienas iš pagrindinių dalykų buvo tai, kad aš sužinojau, jog sergu ketvirta vėžio stadija. Būtent tai buvo stiprus stimulas. Taip pat supratau, kad kraujo vėžys, kuriuo susirgau vėliau, buvo ankstesnės chemoterapijos rezultatas. Taigi turėjau ieškoti kitų gydymo būdų, nes žinojau, kad chemoterapija ir radioterapija tik pablogins mano savijautą.

– Ar dabar sutiktumėte, kad Jums būtų taip skubiai, kaip pirmą kartą, pašalinta gimda ir sužlugdyta vaisingumo funkcija?

– Svarbu sumažinti tikimybę, kad organizme liko vėžinių ląstelių. Aš žinojau, kad mano auglys yra didelis, todėl operacijos reikėjo. Nors jeigu reikėtų šią situaciją išgyventi dar kartą, bent 2–3 savaites svarstyčiau, kaip man elgtis. Vis dėlto būtina atsižvelgti į tai, kad vėžys labai greitai vystosi, ir kartais priemonių reikia imtis nedelsiant. Todėl nenoriu raginti nesutikti su operacija, kai tai tikrai reikalinga. Baigiu valgyti apie šeštą valandą vakare ir nevalgau iki kitos dienos dvyliktos valandos.

– Minėjote, kad gydymas buvo varginantis. Kaip tai atrodė? Ar būdavo dienų, kai nepasikeldavote iš lovos?

– Iš tiesų, būdavo tokių rytų, ypač kai sirgau kraujo vėžiu, kai ryte neturėdavau jėgų net atsikelti. Tam tikrais momentais tai buvo tikrai labai sunki kova. Būdavo periodų, kai sunkiai sugebėdavau praryti papildus, kurių gėriau daug, ypač tuomet, kai buvo taikoma chemoterapija.

– Kaip jaučiatės dabar?

– Esu tikrai labai laiminga ir manau, kad man tikrai pasisekė, jog aš esu čia. Kita vertus, suprantu, kad to priežastis yra ir mano gebėjimas studijuoti ir rasti atsakymus mokslinėje medicininėje literatūroje. Turiu šeimą, nors maniau, kad tikrai niekada jos neturėsiu. Vis dar buriuoju ir apskritai gyvenu fiziškai labai aktyviai. Mano gyvenimas puikus.

– Kaip atrodo Jūsų valgiaraštis?

– Dabar valgau gal ne taip gerai, kaip anksčiau (juokiasi), bet vis dar vengiu cukraus turinčių produktų, išskyrus juodą šokoladą, tiesa, niekada nevalgau jo vieno, o su kažkuo kitu. Vartoju labai daug daržovių, mėsos valgau labai nedaug, kokią vieną porciją vištienos per savaitę, tris kartus per savaitę valgau žuvies. Vaisių šiek tiek valgau, tačiau dažniau renkuosi uogas, pavyzdžiui, su jomis valgau košę. Taip pat gerai valgyti obuolius, ypač vertinga jų odelė. Aš nelinkusi siūlyti visiškai atsisakyti vaisių. Taip atimsite iš savęs valgymo malonumą, o vėžys ras kitą būdą, kaip pasimaitinti. Aišku, buvo laikas, kai tokių produktų mano valgiaraštyje nebuvo, laikiausi labai griežtos dietos. Tačiau nesilaikant kraštutinio mitybos varianto, padeda mano aprašyti maisto papildai ir vaistai, kurie blokuoja vėžio ląstelių maitinimą. Laikausi protarpinio badavimo. Baigiu valgyti apie šeštą valandą vakare ir nevalgau iki kitos dienos dvyliktos valandos. Yra tyrimų, įrodančių, kad ši mitybos sistema gali apsaugoti nuo vėžio. Taip pat atradau, kad ruošiantis chemoterapijai labai gerai pabadauti dvi dienas iki jos ir dvi dienas po jos. Tuomet chemoterapija būna efektyvesnė. Taip pat jos poveikis sustiprėja, jeigu prieš pat chemoterapiją žmogus užvalgo kažko saldaus, tačiau svarbu nepadauginti. Mat kai ląstelė badauja, ant jos paviršiaus atsiranda daugiau receptorių, kurie nutaikyti į gliukozę, nes jai trūksta maisto. Cukrus tuos receptorius tam tikra prasme atidaro ir tuomet į ląstelę geriau patenka chemoterapiniai vaistai.

– Kaip patartumėte žmonėms pakeisti gyvenimą, kad jie išvengtų vėžio?

– Vėžio prevencija ir jo gydymas yra du skirtingi dalykai. Aišku, reikėtų gyventi taip, kad vėžiui nebūtų sąlygų atsirasti. Yra papildų, kuriuos reikėtų vartoti norint užkirsti kelią vėžiui, bet jeigu vėžys jau atsirado, tie papildai netinka. Bet yra dalykų, kurie tinka ir prevencijai, ir gydymui. Vienas iš jų – protarpinis badavimas. Tik reikėtų atsargiai jį taikyti jau sergant, nes badavimas gali priversti vėžines ląsteles keisti savo maitinimosi kelius, ir jos gali tapti daug agresyvesnės. Manau, svarbiausias dalykas yra žinios. Reikia suprasti, išsiaiškinti, kodėl atsirado vėžys, kaip jis atsirado ir ką reikėtų daryti, kad jis neplistų. Interviu parengtas bendradarbiaujant su TV laida „Sveikatos namai“ (ved. Aušra Budrienė).

Aut. Inga Saukienė
15min.lt GYVENIMAS žurnalistė

 

Rašyti komentarą


Security code  

2020 m. gruodžio 6 d., Sekmadienis