0

Norėdami pagerinti sveikatą, o ypač susirgę, žmonės kreipiasi į gydytojus, kas visiškai teisinga, ieško literatūros apie savo negalią, vaistų ir žolelių. 

Tačiau gana dažnai nekreipiame dėmesio į vieną labai galingą padėjėją kovoje su ligomis ir depresija, padėjėją, padedantį ne tik greičiau pasveikti, bet ir po ligos greičiau atsigauti, lėtinantį senėjimą ir net ilginantį gyvenimo trukmę. Turiu omenyje draugystę tarp žmonių.

Tyrėjai ir rimti mokslininkai tik dabar pradėjo kreipti dėmesį į draugystės ir apskritai socialinio bendrumo, žmonių bendravimo svarbą mūsų sveikatai. Tai, kas surasta žengiant pirmus žingsnius ta kryptimi, visus nustebino. Pasirodo, tai didelis dalykas. 

Australijoje 10 metų buvo įdėmiai stebima grupė pagyvenusių žmonių. Tie, kurie turėjo bičiulių, gyveno 22 proc. ilgiau negu vienišiai. Draugystės ryšių įtaką žmogaus sveikatai pradėta rimtai nagrinėti tik gana neseniai ir psichologai nustebo atradę, kad draugystė gali turėti didesnę įtaką gyvenimui negu vedybos ar šeima. Nes su ta mūsų pora, su ta šeima, žinote, visaip būna. Ir didelių galvos skausmų taip pat. 

Kelly istorija 

Amerikoje pasirodė Jeffrey Zaslow knyga apie vienuolikos mergaičių draugystę, prasidėjusią dar pirmoje mokyklos klasėje. Vėliau draugės išsiskirstė likimo išmėtytos po visą šalį. Nors atstumai buvo dideli, jų draugystė tęsėsi 40 metų ir atlaikė visus išbandymus. Vienos mokėsi aukštosiose mokyklose, kitos ne, ištekėjo, skyrėsi, kitas dramas išgyveno, viena mirė 20 metų. Knygos autorius pasitelkdamas paprastus dalykus - dienoraščius, nuotraukų albumus, laiškus - parodė, kaip glaudi draugystė joms padėjo ir iki šiol padeda gyventi. 

Draugės neseniai sužinojo kad viena jų, Kelly, serga krūties vėžiu. Kelly, šiuo metu vidurinės mokyklos mokytoja, pasakoja, kad kai gydytojas dar 2007-ųjų rugsėjį pranešė jai diagnozę, jis patarė, kad ją suptų mylimi žmonės. Kelly pirmiausia kreipėsi į vaikystės drauges - išsiuntė joms elektroninius laiškelius apie tai, kas jai nutiko. Visos tuoj pat atsiliepė. Kas kompiuteriu, kas telefonu, kas atvažiavo. „Aš mačiau, kad meilė trykšta iš kiekvienos jų“, - pasakė Kelly. 

Kai ji pasiskundė, kad nuo procedūrų jai skauda gerklę, viena bičiulė atsiuntė hemeopatinį raminamąjį vaistą ir aprašymą, kaip jį pasidaryti. Kita, pati anksčiau praradusi leukemija sergančią dukterį, atsiuntė megztą kepuraitę, nes žinojo, kad galva šals, kai plaukai nuslinks. 

Dar kita atsiuntė pižamą iš medžiagos, sugeriančios naktinį prakaitą. Kelly prisipažino, kad jai dažnai lengviau kalbėti apie savo problemas su vaikystės draugėmis negu su gydytoju. Kelly pagijo ir sako, kad vaikystės draugės jai padėjo labiausiai. Dabar aiškėja, kad ji buvo teisi. 

Tyrimai 

2006-aisiais buvo nuodugniai ištirta 3 000 medicinos seserų, sirgusių krūties vėžiu, jų ligos eiga ir visos aplinkybės. Seseles tyrė todėl, kad su jomis lengviau kalbėti net ir apie sudėtingus, labai asmeniškus dalykus. Jos supranta statistinės medicinos reikšmę. Buvo nustatyta, kad tos, kurios neturėjo artimų draugų ar draugių, mirė keturis kartus dažniau negu tos, kurios turėjo dešimtį ar daugiau bičiulių. Svarbi aplinkybė: neturėjo reikšmės, ar tie draugai gyveno arti, ar toli, nei kaip dažnai matydavosi. Paprasčiausias draugų turėjimas sustiprindavo tų moterų saugumo jausmą. 

Detaliau analizuojant apie jas surinktus duomenis paaiškėjo, kad pagijimui draugai buvo svarbesni už šeimos narius. Statistika neparodė jokio skirtumo išgijimo aspektu tarp tų seselių, kurios buvo ištekėjusios, ir tų, kurios buvo vienišos. 

Panašiai buvo tiriami ir vyrai. Šešerius metus buvo įdėmiai stebimi 736 vidutinio amžiaus švedai. Tai gana nemažai. Statistika parodė štai ką: jeigu vyras buvo susietas su vienu žmogumi, na, žmona arba drauge, tai nei didino, nei mažino tikimybę, kad jį ištiks infarktas ar mirtina karonarų liga. Bet jeigu tas žmogus neturėjo daugiau jokių bičiulių, net ir toli gyvenančių, tokio užsidarėlio galimybės susirgti minėtomis ligomis buvo didelės. Statistiniai tyrimai parodė, kad už vienišumą pavojingesnis dalykas yra tik rūkymas. 

Kadangi tokius tyrimus galima daryti tik statistikos metodais - juk žmonės ne laboratorinės pelytės, nepasakysi jiems „tu turėk draugų, o tu neturėk, aš pažiūrėsiu, kuris ilgiau gyvens“, - tirti žmones jų natūralioje aplinkoje būtina ilgai, daug metų, o norint, kad išvados būtų teisingos, tirti reikia daug žmonių. Ši mokslo kryptis dar nėra labai toli pažengusi, ji dar tik kelio pradžioje. 

Nepatikliam žmogui gali atrodyti, kad rimti daktarai užsiima niekais. „Duokite man gerų vaistų, gero maisto ir jokių draugų man nereikės“. Tai kad ne. Dažnai žmogus turi ir brangiausių vaistų, gero maisto, juo rūpinasi puikūs gydytojai, gera ligoninė ar sanatorija, o negyja. 

Tačiau skeptikas iš dalies teisus. Dar visiškai neaišku, kaip draugystė padeda žmogui gyti arba net jį apsaugo nuo ligų. Gerai, sakysim, draugai tau padeda atlikdami už tave kokius nors reikalus, atnešdami reikiamų vaistų, galbūt jų gaudami arba pavaduodami darbe. Buvo net manoma, kad daugiau draugų paprastai turi aktyvus, bendraujantis žmogus, o tie draugai jam padeda surasti geresnį gydymą ar gydytojų. 

Gali būti ir taip. Tačiau dabar aiškėja, kad draugystės poveikis ligoniui daug didesnis negu jam praktiškai suteikiama pagalba. To poveikio mechanizmas kol kas dar nesuprantamas. Nes draugas gali gyventi visai kitoje vietoje, gali net nepriartėti prie ligonio ir nieko jam neatnešti. Dabar jau matyti, kad pats draugystės jausmas turi daug gilesnį psichologinį poveikį, negu praktiškos smulkmenos ar pasitarnavimas. 

Tie patys tyrimai parodė, kad žmonės, kurių draugiškumo jausmas stiprus, kurie turi draugų, gerokai rečiau negu vienišiai peršąla, rečiau serga sloga ir net gripu. Beje, šį reiškinį medikai kaip tik paaiškina lengvai. Draugaujančių žmonių streso lygis žemesnis, jie rečiau patiria vidinę įtampą, kai susiduria su nepalankiais reiškiniais, mažiau ,,stresuoja“, kaip dabar sakoma. O stresas juk išvargina, ištampo organizmą. Ligoms to tik ir reikia. 

Ir vis dėlto eksperimentuoti šiek tiek galima ir su žmonėms, ir netgi tokioje subtilioje srityje. Pernai eksperimentas buvo atliktas su 34 vienodo amžiaus ir vienodo fizinio pasirengimo universiteto studentais. Juos atvedė prie gana stataus kalno, davė vienodas sunkiai prikrautas kuprines ir liepė lipti į kalną. Dalis vyrukų kopė grupelėmis po kelis, žinoma, nepadėdami vienas kitam. Kiti kopė pavieniui, išsibarstę. Kalno viršūnėje kiekvienas studentas atskirai buvo paprašytas įvertinti kalno statumą: labai status, vidutiniškas ar nelabai status. 

Turbūt jau numanote, kokie buvo atsakymai. Vis dėlto nekvaili žmonės tie psichologai. Moka savo darbą, moka sugalvoti ir atlikti eksperimentą. Tiems studentams, kurie kopė draugų grupelėje, kalnas nepasirodė status. Dar lengviau jiems buvo kopti, jeigu grupelės nariai pažinojo vienas kitą iš anksčiau, buvo draugai. Tiems, kurie kopė pavieniui, šlaitas pasirodė labai status. Jie buvo daug labiau pavargę. 

Galbūt panašiai yra ir kituose gyvenimo reikaluose. Galbūt žmonės, turintys stiprių draugystės ryšių, yra įsitikinę, kad jeigu prireiks, jie visada turės į ką kreiptis. Ir jau vien dėl to geriau. O tai stiprus vaistas. 

Yra ir neigiamų pavyzdžių. Harvardo universiteto tyrimai parodė, kad žmogus, atsidūręs storulių bendrijoje ir su ja sutapęs, pats pradeda tukti. Bet nereikia jokio Harvardo. Gerai žinome, kad atsidūręs išgeriančiųjų kolektyve ir su juo susiliejęs pats tapsi stikliuko draugu. Ne be reikalo jau senovės lietuviai buvo pastebėję: „Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi“. 

Bet žiūrėkime į gyvenimą teigiamai. Manau, surasime daug įrodymų, kad draugystė – tai tas jėgos šaltinis, kurio mes dar nemokame net įvardyti. Draugystė gali padaryti mūsų gyvenimą geresnį ir gerokai ilgesnį.

 

Algimantas Čekuolis, žurnalas „Valstybė“

 

Rašyti komentarą


Security code  

2018 m. sausio 23 d., Antradienis