Mano istorija

Sukurti svetainę paskatino mano artimų žmonių patirtys. Vėžiu sirgo mano mama ir močiutė. Kurį laiką ši svetainė nebuvo atnaujinima, nes su klastinga liga susidūriau ir aš pati.

Mano istorija, kaip ir daugelio kitų moterų, kurios susidūrė su itin agresyvia krūties vėžio forma. Onkologinė liga – netikėtas pakeleivis, į gyvenimą ateinantis netikėtai, tačiau pasiliekantis ilgam. Dar prieš ligą daug dirbau su vėžio prevencijos projektais ir savanoriavau onkologinius ligonius vienijančiose asociacijose, net ir žinant viską apie ligą, jos gydymą, tai nepaguodžia ir situacijos nepalengvina. Prieš porą metų, prieš pat gražiausias žiemos šventes sužinojau, kad sergu trigubai neigiamu krūties vėžiu, su kuriuo aktyviai kovojau etapas po etapo. 16 chemoterapijų, operacija ir „švitinimas”. Chemoterapija suveikė – auglys sumažėjo septynis kartus, tačiau turiu pripažinti, kad greičiausiai padėjo ne tik medikamentinis gydymas. Didžiulį vaidmenį gydyme atlieka ir tinkamas požiūris į ligą, gydymą, savipagalbą ir minčių higiena – kaip reikia prasišluoti namus, taip ir apvalyti mintis nuo neigiamų dalykų. Žinoma, nepavyko tapti nenatūralia, kokia siūlo dauguma publikacijų, neva žmogus turi būti visą laiką pozityvus. Netiesa, mes žmonės ne robotai, todėl visokių emocijų būna, visokių reikia, svarbiausia liūdesyje ir nerime ilgai neužsibūti bei ieškoti, kaip iš tokių būsenų kuo greičiau pabėgti. Pamėgau būti daugiau gryname ore. Prieš pat gydymą stengiausi pasiruošti fiziškai – kiekvieną dieną stengiausi nueiti iki 10 kilometrų. Kai prasidėjo gydymas, tarpuose, kada jaučiausi geriau, užsiėmiau veikla, kurios išmokau internete – pradėjau siūti. Tai buvo nepakartojame terapija, kuri leido ne tik nuvyti mintis, bet ir viską „susiūti” ar „užsiūti” ir ten palikti. Ir kad ir kaip bloga bebūtų po chemoterapijų, stengiausi išeiti į lauką. Viena bijojau vaikščioti, bet lydima dukros, neidavau ne vieną kilometrą. Aišku, būdavo dienų, kada stengdavausi jas „išmiegoti”, kad greičiau jos praeitų, nes būdavo taip silpna, kad net puodelio nepajėgdavau pakelti. Vėliau „atjungdavo” rankas visiškai ir ne vieną kartą parduotuvėje esu sudaužiusi stiklinėse tarose esančius produktus. Tais momentais buvo labai gaila savęs, pikta ir baisu, kad tampu kažkuo, kuo prieš tai nebuvau. Taip pat išmokau pajausti, kada pradeda kristi spaudimas ir visada šalia turėdavau kažką sūraus.

Kai susirgau, pirmomis dienomis negalėjau perskaityti nei vienos publikacijos apie vėžį. Mane net fiziškai pykindavo pamačius šį žodį. Tačiau, kai su gydytoja sudarėme mano gydymo planą, man palengvėjo ir ėmiau gilintis, skaityti, ieškoti tyrimų ir įvairios informacijos, kas man galėtų padėti sustiprinti chemoterpijos poveikį, bet išsaugotų jėgas. Čia ne paskutinį vaidmenį suvaidino individualizuota medicina ir ją atstovaujantys specialistai. Aš panirau į endobiogeniką, pradėjau domėtis augalais , jų poveikiu ir prižiūrima endobiogenikos specialistės prie standartinio gydymo protokolo gydžiausi ir papildomu protokolu, kuriam nemažai dėmesio yra skyrusi garsioji britė, mano mylimiausios knygos „Kaip numarintį vėžį, pačiam nebadaujant” autorė Džeinė McLelland. Protokole buvo ne tik augalai, bet ir vaistai, mitybos korekcijos, po kurių mano valgymuose neliko cukraus, miltų, pieno, greitųjų angliavandenių, nesveikų riebalų. Taip pat visada palaikiau kalorijų deficitą ir suvalgydavau šiek tiek mažiau, nei jų sudegindavau. Nuolat dariausi endobiogeninius kraujo tyrimus, kad matytume su gydytoja, kas vyksta mano kūne. Per metus, kuriuos gydžiausi, sužinojau ir patyriau daug visko, kas ne visiškai sutapo su viešomis rekomendacijomis, tačiau jaučiau, kad man tai tinka ir turės teigiamą poveikį. Taip ir nutiko. Padedama nuostabių gydytojų artimųjų, draugų, kolegų – ligą nugalėjau. Šiuo metu esu remisijoje. Žinoma, vis dar baiminuosi, kad liga sugrįš, bet žinau, kad darysiu viską, kas mano jėgose, kad galėčiau džiaugtis ne vieneriais metais.

Šiuo metu dirbu su vėžiu sergančiais vaikais ir jų šeimomis. Aš, kaip ir mano draugė, žymi fotografė Eglė Mėlinauskienė, daviau pažadą, kad jeigu pasveiksiu, padėsiu kitiems. Tą ir darau. Tai darau ir čia. Noriu, kad žmonės, kuriuos užklupo ši diagnozė, nenustotų tikėti savimi. Kad matytų pavyzdžius, kaip žmonės sveiksta, ką jie pastebėjo, ką pataria kitiems. Tad pasistengsiu, kad šioje svetainėje netrūktų pozityvių istorijų, patarimų, žinių, kurios jums pravers. Taip pat turiu planų visą savo patirtį aprašyti išsamiai knygoje. Draugės paragino ir sakė, kad būtinai tai turiu padaryti.

Būkite sveiki. Kas susirgote – greičiau pasveikite. Toks mano linkėjimas Jums šiandien.