Kaip pagerinti chemoterapijos poveikį? Mokslininkų dėmesio centre berberinas

Jeigu šiandien skaitai šį straipsnį, matyt, esi ilgoje, varginančioje, tačiau viltingoje kelionėje pasveikimo link. Chemoterapija nėra pati maloniausia gydymo dalis, o kartais ji būna dar ir ne tokia veiksminga, kaip norėtųsi. Tokiais atvejais, žinoma, kad norisi surasti informacijos kaip galima sau padėti.

Prieš skaitant šį straipsnį prašau atkreipti dėmesį, kad tai yra ikiklinikinių tyrimų duomenys, kurie nėra pasiekę žmogaus. Be to, dar vis trūksta platesnių tyrimų, kurie pagrįstų pilnavertį natūralaus komponento – berberino – įtraukimą į terapinę praktiką. Nepaisant to, kad natūrali terapija, kurią mes vadiname alternatyvia medicina, tampa vis populiaresnė, man svarbu moksliškai įvertinti ir pagrįsti tokių preparatų ir terapijų saugumą.

Kas yra berberinas ir kodėl jis domina mokslininkus?

Berberinas, kuris išskiriamas iš Berberis vulgaris,  vis dažniau sutinkamas kaip maisto papildas, skirtas insulino reguliacijai. Kai kurie tyrimai rodo, kad jis gali padėti pasiekti panašius efektus, kaip ir cheminio vaisto – metformino – atveju. Tačiau onkologijoje, berberinas tiriamas dėl priešvėžinių savybių. Kaip tai veikia?

Berberino poveikis chemoterapijos veiksmingumui

Dėl savo priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių berberinas mažina oksidacinį stresą ir keičia naviko mikroaplinką – pagrindinius ankstyvosios karcinogenezės veiksnius.  Ikiklinikiniai tyrimai rodo, kad berberinas turi stiprų chemoterapinį jautrumo poveikį, didindamas piktybinių ląstelių jautrumą standartiniams chemoterapiniams preparatams, tokiems kaip doksorubicinas, cisplatina ir 5-fluoruracilas, taip pat P-glikoproteino vaistų išmetimo mechanizmą, jis padeda įveikti dauginį atsparumą vaistams bei gražina vėžinių ląstelių jautrumą gydymui.

Kodėl berberinas dar nėra plačiai taikomas?

Tačiau nors tai ir skamba „gerai“, turbūt kyla klausimas, kodėl berberinas dar ne dažnai taikomas chemoterapijos metu, ar pasiruošiant jai?

Pagrindinis berberino klinikinis apribojimas išlieka jo itin žemas biologinis prieinamumas vartojant kapsulių ar tablečių pavidalu, kurį lemia prastas tirpumas virškinamajame trakte. Išgėrus berberiną, jo didžiausia koncentracija plazmoje yra pasiekiama per pirmas 4 valandas. Todėl šį iššūkį mokslininkams dar reikia spręsti. Kartu vartojami maistiniai lipidai pagerintų berberino tirpumą ir skatintų jo absorbciją per limfinę sistemą, o tokie polifenoliai bei fermentų inhibitoriai kaip piperinas, kurkuminas, kvercetinas ar citrusinių vaisių flavonoidai veikia sinergiškai, jie blokuoja CYP3A4 bei P-glikoproteino aktyvumą, taip apsaugodami berberiną nuo ankstyvojo skaidymo ir užtikrindami geresnę jo koncentraciją kraujo plazmoje.

Ekspertės komentaras: berberinas ir imunoterapija

Šią temą komentuoja ir mokslininkė, papildomosios ir alternatyvios sveikatos priežiūros specialistė, dr. Greta Kasputė, kurios pagrindinis tyrimų tikslas – išaiškinti natūralios kilmės produktų veikimo mechanizmus, siejant duomenis su potencialia klinikine praktika. Mokslininkė atsakė į svarbų klausimą – kadangi imunoterapija tampa šiuolaikinės onkologijos pagrindu, ar matote ateities perspektyvų derinant berberiną su imunoterapiniais vaistais, siekiant sustiprinti organizmo atsaką į gydymą?

Trys pagrindiniai sinergijos mechanizmai

Greta pasakoja, kad berberino derinimas su šiuolaikine imunoterapija yra perspektyvi ateities kryptis onkologijoje. Nors šiuo metu dauguma įrodymų yra gaunama iš ikiklinikinių tyrimų, kurie remiasi ląstelių arba gyvūnų modeliais, mokslininkai nustatė tris pagrindinius mechanizmus, per kuriuos berberinas veikia sinergiškai su imunoterapiniais preparatais.

Pirmiausia, vėžinės ląstelės dažnai ekspresuoja PD-L1 baltymą, siekdamos išvengti citotoksinių T limfocitų aptikimo, o berberinas, kaip įrodyta, slopina PD-L1 ekspresiją naviko ląstelėse, taip veiksmingai mažindamas vėžinių ląstelių imuninį atsparumą priešvėžinei terapijai. Antra, berberinas moduliuoja imuninę sistemą slopinančią naviko mikroaplinką, slopindamas naviką skatinančių M2 tipo su naviku susijusių makrofagų poliarizaciją. Tai svarbu siekiant maksimaliai padidinti atsaką į chemoterapiją. Galiausiai, kadangi didžioji dalis vartojamo berberino lieka nepasisavinusi, jis veikia kaip galingas žarnyno mikrobiotos reguliatorius, skatindamas naudingų žarnyno bakterijų, tokių kaip Akkermansia muciniphila bei trumpagrandžių riebalų rugščių gausą, kurios sistemingai sustiprina T ląstelių imunitetą ir gerina bendrą reakciją į PD-1 blokatorius.

Ateities perspektyvos ir būtinybė tęsti tyrimus

Atlikta analizė leidžia teigti, kad berberinas yra potencialus preparatas ateities perspektyvoje, galintis prisidėti prie geresnės onkologine liga sergančiojo paciento sveikatos būklės bei svarbus pagalbininkas gydymo srityje. Svarbus aspektas yra tas, kad kol kas berberinas išlieka tiriamas tik ikiklinikinių tyrimų stadijose, tad tikimąsi, kad netolimoje ateityje šis preparatas taps dar aktualesnis ir patraukiantis akį mokslininkams tirti šioje srityje.

Kad šis natūralus junginys būtų saugiai ir efektyviai taikomas klinikinėje praktikoje, būtini visapusiški klinikiniai tyrimai su žmonėmis, leidžiantys tikslingai įvertinti jo biologinį prieinamumą, sąveikas su tradiciniais chemoterapiniais vaistais bei nustatyti optimalių dozių ribas. Tad šiomis dienomis galima teigti, kad berberino gebėjimas sustiprinti įprastos chemoterapijos efektyvumą ir kartu sumažinti jų keliamą šalutinį poveikį atveria didžiules galimybes kurti saugesnes ir inovatyvesnes kombinuoto gydymo strategijas.

Autorė: Akvilė Streckytė

Nuotr. Simonas Bendžius