Pradžia Naudinga žinotiKaip būti šalia žmogaus, kurio gyvenime atsirado vėžys?

Kaip būti šalia žmogaus, kurio gyvenime atsirado vėžys?

pagal Dalia
0 komentarų

Kodėl mums reikia kitų žmonių? Kodėl norime pasakoti, dalintis, juoktis, apkabinti, susitikti ar net tiesiog tylėti kartu? Atsakymas slypi ne tik mūsų emocijose, bet ir biologijoje.

Žmogus yra sociali būtybė. Per tūkstančius evoliucijos metų išmokome išgyventi bendruomenėse, bendradarbiauti, rūpintis vieni kitais ir ieškoti saugumo šalia kitų žmonių. Ryšys su kitu žmogumi mūsų smegenims nėra prabanga ar papildomas malonumas. Tai vienas iš svarbių žmogaus poreikių.

Kai jaučiame, kad esame priimami, suprasti ir reikalingi, mūsų smegenyse aktyvuojasi atlygio sistemos, susijusios su malonumu ir motyvacija. Teigiami socialiniai kontaktai gali padėti reguliuoti organizmo reakciją į stresą, mažinti įtampą ir suteikti saugumo jausmą. Bendraujant dalyvauja įvairios nervų sistemos grandinės, o socialinis artumas siejamas ir su oksitocino, kartais vadinamo prieraišumo hormonu, veikla.

Kitaip tariant, nuoširdus pokalbis, apkabinimas, juokas ar žinojimas, kad kažkas tavęs laukia, gali turėti reikšmės ne tik mūsų nuotaikai, bet ir tam, kaip jaučiamės fiziškai.

Mokslininkai šiai temai skiria vis daugiau dėmesio. Vienoje didelėje 148 mokslinių tyrimų metaanalizėje, apėmusioje daugiau nei 308 tūkstančius žmonių, nustatyta, kad stipresni socialiniai ryšiai buvo susiję su maždaug 50 procentų didesne pasveikimo tikimybe. Tai nereiškia, kad draugystė išgydo ligas ar garantuoja ilgesnį gyvenimą. Tačiau tai labai aiškiai parodo, kokią reikšmę žmogaus sveikatai ir gerovei turi ryšys su kitais.

O dabar pagalvokime apie žmogų, kurio gyvenime atsirado vėžys.

Pati žinau, kaip liga pakeičia daugybę dalykų. Pasikeičia dienotvarkė, savijauta, ateities planai, santykis su savimi ir aplinkiniais. Atsiranda gydymo procedūros, laukimas, nežinomybė, baimė, nuovargis. Kartais žmogus jaučiasi stiprus, o kartais net paprasčiausi kasdieniai darbai tampa iššūkiu.

Tokiu metu draugystė įgauna dar didesnę reikšmę.

Tačiau daugelis nežinome, kaip bendrauti su draugu ar drauge, kurio gyvenime atsirado vėžys? Tik praėjus keleriems metams po ligos gydymo, supratau, kad draugai yra labai svarbūs ir džiaugiuosi ne tik kad jų neatstūmusi, bet ir sukūrusi dar gilesnį ir tvirtesnį ryšį. Todėl šiandien noriu pasidalinti savo patirtimi. Gal ji pravers Jums, jei nežinote, kaip bendrauti su draugu ar drauge, kuris ar kuri ką tik išgirdo vėžio diagnozę.

1. Paklausk, apie ką jis/ji nori kalbėtis

Ar šiandien jis/ji nori kalbėti apie ligą, gydymą, savo baimes ir išgyvenimus? O gal nori bent trumpam viską pamiršti ir pasikalbėti apie keliones, vaikus, darbus, santykius ar tiesiog paplepėti apie nieką?

Leisk jam arba jai pasirinkti.

Ne kiekvienas pokalbis turi suktis apie vėžį. Kartais labai norisi pasijusti paprastu žmogumi, o ne pacientu. Ir tai visiškai normalu.

2. Būk tas draugas/draugė, kuris pakviečia pasivaikščioti

Paklausk, gal norėtų išeiti kartu į lauką, pasivaikščioti parke ar tiesiog prisėsti ant suoliuko.

Gydymo metu gali svaigti galva, kristi kraujospūdis, trūkti jėgų. Net paprastas išėjimas iš namų kartais tampa iššūkiu. O žinojimas, kad šalia yra žmogus, kuris padės, palydės ar tiesiog prisitaikys prie tavo tempo, suteikia daugiau saugumo.

Bendras pasivaikščiojimas yra ne tik fizinis aktyvumas. Tai ir galimybė pabūti kartu, pasikalbėti, pasijuokti ir pajusti, kad gyvenimas vis dar vyksta.

Žinoma, svarbu atsižvelgti į sergančiojo savijautą ir gydytojų rekomendacijas, bet grynas oras labai padeda, o jei dar gera kompanija – dar ir smagiau.

3. Būk tas draugas/draugė, kuris/kuri gali valandų valandas pliurpti telefonu

Pasakok savo istorijas, dalinkis kasdienybės smulkmenomis, juokingais nutikimais, naujienomis.

Gal skamba keistai, bet tavo paprastas pasakojimas apie tai, kas nutiko darbe, kokį filmą matei ar kur savaitgalį išvažiavai, gali būti labai svarbus.

Kodėl? Nes taip tu primeni draugui, kad jis vis dar yra tavo kasdienybės dalis. Kad gyvenimas nesustojo ir kad tu vis dar nori su juo dalintis savo pasauliu.

Kartais geriausia dovana – pokalbis, kuriame nėra nė vieno žodžio apie ligą.

4. Būk tas/ta, kuris/kuri išklauso ir pataria

Kartais norisi pasitarti, išgirsti kito žmogaus nuomonę, pasidalinti savo patirtimis ar tiesiog garsiai išsakyti tai, kas sukasi galvoje.

Išklausyk. Nebūtinai turėk atsakymus į visus klausimus. Nebūtina kiekvienos problemos spręsti patarimais.

Psichologijoje kalbama apie socialinę paramą – emocinę, informacinę ir praktinę. Kartais žmogui reikia paguodos, kartais konkrečios informacijos, o kartais tiesiog pagalbos nuvažiuoti į ligoninę ar nupirkti maisto.

Svarbiausia suprasti, kokios paramos jam reikia būtent šiandien.

5. Būk tuo, kuris nepabėga

Nereikia bijoti parašyti, paskambinti ar pakviesti susitikti vien todėl, kad nežinai, ką pasakyti.

Kartais žmonės atsitraukia ne iš abejingumo, o iš baimės. Bijoma priminti apie ligą, pasakyti netinkamą žodį, pamatyti pasikeitusį žmogų ar susidurti su savo pačių bejėgiškumu.

Tačiau tyla ir dingimas kartais skaudina labiau nei netobulai parinkti žodžiai.

Nereikia sakyti: „Viskas bus gerai“, jeigu nežinai, kaip bus. Kartais daug tikriau skamba: „Nežinau, ką pasakyti, bet esu šalia.“

Ir dar vienas svarbus dalykas – nelauk, kol draugas pats paprašys pagalbos. Kartais žmogui labai sunku jos paprašyti. Pasiūlyk konkrečiai: „Rytoj galiu tave nuvežti“, „Gal atnešti vakarienę?“, „Gal norėtum, kad šiandien paskambinčiau?“

Kodėl visa tai svarbu?

Nes žmogui reikia ne tik gydymo. Jam reikia gyvenimo. Reikia juoko, pokalbių, prisilietimų, bendrų prisiminimų, planų ir jausmo, kad jis vis dar priklauso savo žmonių ratui.

Socialiniai ryšiai nepakeičia onkologinio gydymo ir negarantuoja ligos baigties. Tačiau jie gali padėti lengviau išgyventi emocinius sunkumus, sumažinti vienišumo jausmą ir suteikti jėgų kasdienybėje.

Man atrodo, kad visi draugai mūsų gyvenimuose atlieka skirtingas misijas. Vieni moka prajuokinti, kiti – išklausyti, treti – padrąsinti, dar kiti – tiesiog tyliai pabūti šalia.

Ir visi jie reikalingi.

Todėl nereikia stengtis tapti tobulu draugu. Nereikia žinoti visų atsakymų, turėti tinkamų žodžių ar mokėti išspręsti visas problemas.

Tiesiog atlik savo misiją draugo ar draugės gyvenime.

Būk šalia. Neatsitrauk. Nepabijok ligos, nebijok pokalbių ir nebijok kartais nežinoti, ką pasakyti.

Nesistenkite būti draugais, kurie gydo vėžį. Būkite draugais, kurie padeda žmogui nepamiršti, kad jis vis dar gyvena.

Padėkite jam juoktis, svajoti, planuoti, pasakoti istorijas, išeiti pasivaikščioti, kalbėtis apie nieką ir apie viską. Padėkite jam jaustis ne tik žmogumi, kuris serga, bet ir žmogumi, kuris myli, draugauja, kuria prisiminimus ir vis dar turi savo gyvenimą.

Nes vėžys paliečia vieną žmogų, bet jo kelionėje labai svarbūs tampa ir visi tie, kurie eina šalia.

O kartais didžiausia dovana, kurią gali duoti draugui, yra ne tavo patarimas, ne pagalba ir net ne paguodos žodžiai.

Tai tavo laikas. Tavo dėmesys. Tavo buvimas.

Tiesiog tu – šalia.


Aut. Dalia Vencevičienė

Turite kokių minčių?

Pasidalinkite savo reakcija arba palikite trumpą atsakymą – mums būtų malonu išgirsti jūsų nuomonę!

Jums taip pat gali patikti

Palikite komentarą