Onkologinė liga daugiau duoda nei atima?

Šių dienų moteris nuolat skuba, jaudinasi dėl smulkmenų ir jaučiasi negražiausia būtybe šioje žemėje, jei per žiemą priaugo keletą kilogramų. „Tačiau, kad ji žinotų, ką jaučia moteris, kuri susirgo vėžiu“, – taip pagalvoja dauguma akis į akį su vėžiu susitikusių moterų…  

Trys žymios Lietuvos moterys, įveikusios vėžį sako, kad liga jas privertė susimąstyti apie tikrąsias gyvenimo vertybes, sustoti, atsikratyti visuomenės primetamų standartų ir džiaugtis šia diena. Gydytojai ir psichologai pritaria, kad vėžį įveikę žmonės žino, kokia yra tikroji gyvenimo vertė. Tai, kaip Erika Umbrasaitė, Dalia Bielskytė ir Ieva Babilaitė vertina gyvenimą šiandien ir ką specialistai patartų vėžio paliestiems žmonėms, skaitykite toliau.

Žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė Erika Umbrasaitė: „Kai manyje mirė vėžys, pabudo moteris“ 

„Mes, išgyvenusios vėžį, esame tobulesnės, geresnės, nes dabar mes nesivadovaujame paviršutiniškais dalykais. Mes visos žinome, kad esame spraudžiamos į tam tikrus rėmus. Aš sau pati prieš ligą turėjau daugybę priekaištų ir labai bijojau pasenti. Prieš ketverius metus susirgau vėžiu ir kai vyras man nuskuto plaukus, aš pirmą kartą pamačiau, kokios gražios mano akys. Kodėl reikėjo taip ilgai laukti, kad pamatyčiau, kokia aš graži? Atsimenu, kai kalbėjausi su Jurga Ivanauskaite ir ji pasakė, tai, ką prisimenu iki šiol: „Kaip parodoksalu – kai tampi negraži, pasidarai labai graži pati sau“.

Erikai prieš ketverius metus buvo diagnozuotas krūties vėžys ir operacijos metu pašalinta krūtis, tačiau ji nuolat pabrėžia, kad krūties netekimas – dar nėra pats didžiausias mokestis už galimybę gyventi. Ji sako, kad besigydydama vėžį prarado dalį ankstesnės energijos ir paaukojo vieną krūtį – ja dabar gali pasidžiaugti tik žiūrėdama į meninę atlieją. 

„Man šiuo metu tai tikrai nėra išdarkyto kūno pavyzdys. Man tai reiškia mano kovos randą. Gydytojai prieš operaciją sakydavo, kad neteksiu moteriškumo. Tuomet aš paklausiau, kiek sveria mano krūtis? Jeigu mano moteriškumas 200 ar 300 gramų, tai kur mano moteriškumas iš kitų 60 kilogramų?“ – šypsosi moteris. 

„Kas man šioje situacijoje buvo sunkiausia – tai parodyti savo randą vyrui. Aš supratau, kad mano problema buvo ta, kad aš pati pradėjau tolti nuo vyro ir mano skyrybų istorija būtų buvusi visai priešinga, negu tenka girdėti – „Ji susirgo vėžiu ir pati pabėgo nuo vyro“, – juokiasi E. Umbrasaitė. „Aš jaučiausi nelaiminga auka. Galėjau savo randą rodyti gydytojams, o vyrui ne. Mums labai padėjo nuoširdus pokalbis. Vyrams taip pat labai sunku, kai mylima moteris suserga. Mano vyras puikiai mane suprato“, – sako Erika. 

„Kai pamatėme, kad mus gali išskirti mirtis, supratome, kaip smarkiai mylime vienas kitą ir kokie brangūs esame vienas kitam. Pasitaikydavę smulkūs pykčiai ir nesutarimai dėl paprasčiausių dalykų dabar atrodo juokingi“. 

Erika tvirtina, kad liga jai daugiau davė nei atėmė. Ji daugiau laiko praleidžia su šeima, sąmoningai sumažino darbų kiekį, nevaikšto į nereikalingus susitikimus ir vakarėlius, mieliau imasi socialinių, labdaros projektų, vadovauja pačios įkurtai „Rožinio kaspino“ draugijai. 

Dailininkė Ieva Babilaitė: „Didžiausia gyvenimo dovana – mokėti priimti gyvenimą su visais sunkumais“ 

„Reikia išmokti priimti kiekvieną likimo siunčiamą išbandymą kaip dovaną. Iš tikrųjų nepaprastai daug jėgų suteikia žinojimas, kad bet kada gali mirti“, – apie kur kas anksčiau patirtus išgyvenimus, atėjusius kartu su liga pasakoja Ieva Bailaitė-Ibelhauptienė, dabar laiminga Matuko mama, garsaus pianisto Zbignevo Ibelhaupto žmona ir menininkė, stebinanti vis naujais darbais. 

„Aš meldžiausi ir pati mačiau, kaip ta malda kinta – pradžioje reikalavau, paskui prašiau, o vėliau pradėjau pasitikėti“, – sako Ieva, prieš kelerius metus įspėta gydytojų apie sunkų limfmazgių vėžio gydymą, jo pasekmes ir apie niekada jos neaplankysiantį motinystės džiaugsmą. 

„Gydytojai teigia, kad žmonės, persirgę onkologine liga, ypač ištvėrę stipresnį chemoterapijos kursą ar patyrę kaulų čiulpų persodinimą, nebegali susilaukti vaikų – tą patvirtina tyrimai. Mane prieš tokią procedūrą, po kurios praėjo aštuoneri metai iškart įspėjo. Žinojau, kad niekada vaikų neturėsiu, nes taip pasakė gydytojai. Apie tai pasakiau ir būsimam vyrui prieš tekėdama. Tad priėmėme šią tiesą ir bandėme su ja gyventi. Nors intuicija visą laiką buvo kitokia. Kai gydytojų, kurių apėjau gal pusę Vilniaus, klausdavau, kokia yra galimybė susilaukti kūdikio, jie į mane žiūrėdavo kaip į nenormalią. Keturias atžalas auginantis pažįstamas, kuriam persodino kaulų čiulpus, kažkada mane „paguodė“: „Galėsi įsivaikinti“. Bet, manau, apie tai gali kalbėti tik turintys tokią patirtį, nes juk kiekvienam norisi savo vaikelio“. 

Ieva su vyru nuvyko į Italiją. Ši kelionė, pasak Ievos, tapo piligrimine. Sutiktas Romoje kunigas porai parodė šventas vietas, kartu aplankė bažnyčias. „Grįždama su vyru iš kelionės po Romą jutau, kad mane visą laiką pykina. Maniau, kad nuo Italijoje ragautų spagečių“, – juokiasi Ieva. Tačiau moteris blogumą juto gerą mėnesį, todėl nuvyko pas gydytojus, kurie apžiūrėjo ypač dėmesingai, nes onkologinę ligą veikiantys vaistai palieka neigiamą šalutinį poveikį. 

„Esu pripratusi prie įvairių gyvenimo netikėtumų, tad baimės nejaučiau. Tiesiog tai priėmiau kaip dar vieną dangaus siųstą staigmeną. Aišku, labai apsidžiaugėme, kai gydytojai pranešė, kad laukiuosi. Supratau, kad nuolatos lydėjusi intuicija neapgavo – dangus išklausė slapto vidinio prašymo. Mano maldos buvo pripildytos ramybės ir tikėjimo. Juk dažnai ko nors prašome Dievo vedami keistų motyvų, vidinio egoizmo, įnorių, o tada stebimės, kad į maldas neatsakoma. Visą laiką jaučiau, kad jos sulauks atsako. Šiandien galiu pasakyti, kad labai svarbu dėkoti už tai, kas yra gera šalia mūsų. Reikia pamatyti gyvenimo grožį ir gyventi savo pačios gyvenimą, nesvarbu, kokie standartai vyrauja visuomenėje“, – sako Ieva Babilaitė.

Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ vadovė Dalia Bielskytė: „Liga – mokytoja“ 

Prieš vienuolika metų ištrūkusi iš baisios ligos gniaužtų, menininkė Dalia Bielskytė tvirtina, kad liga gyvenimą labai pakeitė. Kraujo vėžys, dar kitaip vadinamas leukemija, sunki liga, kuri užklupo Dalią, kai jai buvo dvidešimt ketveri, o jos dukrelės buvo dar visai mažos. „Vis dėlto ta liga mane praturtino. Žmonėmis, patirtimi. Pati sau pasidariau gražesnė. Nes taip žmogus grūdinasi. Pradedi paprasčiau žiūrėti į smulkmenas ir labiau vertinti tai, kas iš tikrųjų vertinga“, – paskoja D. Bielskytė. 

D. Bielskytė pasveikusi nepamiršo ligos ir tų, kuriems reikalinga pagalba ir neseniai tapo onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ vadove. „Visada, kai kalbuosi su sergančiais ir jau pasveikusiais, kviečiu juos bendram darbui – būkime užnugaris tiems, kurie su vėžiu kaunasi pirmose linijose – gydytojams ir pacientams. Čia svarbus kiekvienas žmogus, kiekvieno žmogaus gera valia, gyva mintis. Jei jau turite informacijos apie savo ligą, jei jau įveikėte pirminę baimę, jei jūs – visiems to linkiu – jau pasiekėte remisiją ir laimingas grįžote į sveikųjų pasaulį – nepamirškite, kaip jautėtės ką tik susirgęs, ištieskite ranką, kalbėkite ir klausykitės – tai jūsų misija, nes nieko nėra gražiau už bendrystę ir atjautą“. 

Dalia nepaliauja tvirtinti, kad svarbiausia – nepamiršti, kad liga nesustabdo gyvenimo šventės. Ligoniai, kaip ir sveikieji, yra pilnaverčiai gyvenimo šventės dalyviai, tik jų našta kiek sunkesnė. „Pamatykime vieni kitus, būkime kartu, džiaukimės ir padėkime tuo, kuo galime padėti. Kol esame sveiki, nesusimąstome, kokia trapi riba tarp laimės ir nelaimės, tarp gyvybės ir mirties. O ponia liga nesirenka – šienauja jaunus ir senus, lyg jaunas valstietis išplaukusias pievas. Sakytum, laimingi tie, kurie išvengia susitikimo ja, tačiau aš būčiau linkusi prieštarauti – laimingi ir tie, kurie, ją sutikę, šio bei to išmoksta. Nes liga – mokytoja, išmintinga ir teisinga. Mudvi su liga buvom susitikusios prieš vienuolika metų. Susipažinome artimai, o aš, manyčiau, buvau gera mokinė, jei man leido dar čia pasilikti. Įvertinau šią dovaną ir kaip išmanydama stengiuosi ja dalintis“. 

„Liga – išbandymas, liga – gili upė, per kurią radęs brastą, turi ją pažymėti kitiems. Jei šiandien sergantys žmonės žiūri į mus, sirgusius ir pasveikusius, vilties pilnomis akimis – tai jau pergalė. Nes viltis ir valia pasveikti – labai svarbi šiame kelyje“, – sako D. Bielskytė.

Doc. dr. Aistė Diržytė dirbanti su vėžiu sergančiomis moterimis: „Nereaguoja tik angelai“ 

„Įvairūs žmonės skirtingai supranta, ką reiškia „būti pozityviu“. Vieni mano, kad tai reiškia „nekreipti dėmesio į nemalonumus“, „nedejuoti“, „nesiskųsti likimu“. Kiti įsitikinę, kad tai reiškia „būti drąsiu sunkumų akivaizdoje”, „priimti gyvenimo iššūkius”, „konstruktyviai spręsti problemas”. Psichologijoje pozityvumas apibrėžiamas kaip sugebėjimas „aiškinti įvykius, reiškinius kaip besąlygiškai turinčius prasmę, naudą; tikėjimas, kad gyvenimas besąlygiškai yra dovana, o sunkumai – iššūkis, ir net sudėtingos istorijos galų gale baigiasi laimingai“ (Seligman, 1990).

Taigi „būti pozityviu“ reiškia sugebėti konstruktyviai įveikti sudėtingas gyvenimo situacijas. Tai nereiškia nepriimti savo jausmų (pavyzdžiui, neverkti), bet tai reiškia „siekti pergalės“ (ramybės, sveikatos), prisimenant, kad „kelią įveikia tas, kuris eina“, – pasakoja Aistė Diržytė. 

Pasak jos, net patys pozityviausi onkologiniai ligoniai, tie, kurie yra remisijoje (šiuo metu nėra onkologinės ligos simptomų) pripažįsta, kad buvo laikas, kai jautėsi labai liūdni ir prislėgti. Dar daugiau – kai kurie išgyveno tikrą depresiją. 

„Neįmanoma visą laiką išbūti emociškai „geroje būsenoje“ – per vieną dieną mumyse ne kartą gali kilti emocinis skausmas, nerimas, liūdesys. Jeigu norėtume būti 100 procentų „nereaguojantys“ ir tokia prasme „pozityvūs“ – jau nebūtume žmonės, bet angelai. Gyvenant šiame pasaulyje normalu jausti emocinį „bangavimą“. Svarbiausia, kai esi panardintas į skausmo gelmę, toje gelmėje nepasilikti. Kas būtų, jeigu naras, paniręs į vandenyno gelmes, per ilgai jose pasiliktų? Jis galėtų ir nebeiškilti. Panašiai yra ir su mumis, jeigu žmogus koncentruojasi tik į negerus dalykus ir per ilgai „į tai paniręs“ pasilieka, iškyla grėsmė jo emocinei gyvybei“, – sako L. Bratikaitė. 

Jos manymu, „būti pozityviu“ nereiškia „niekada negalvoti, nematyti, negirdėti, nejausti, neišgyventi“ to, ką galima apibūdinti kaip „kažką bloga“. Svarbu suprasti (jeigu dar neįsitikinote), kad „juodi debesys”, kokie baisūs jie beatrodytų, yra plaukiantys. Jeigu susirgote sunkia liga, tai reiškia, kad gyvenimas Jums skyrė ypatingą išbandymą. Suraskite žmonių, su kuriais galėtumėte apie tai pasikalbėti, pabūti kartu (kai to norisi). Gal rasite tokių, kurie suteiks vertingų patarimų apie gydymąsi, šalutinių poveikių mažinimą. 

„Būtų puiku, jeigu per visus kūniškus nepatogumus rastumėte jėgų skirti dėmesio savo sielai. Nes ne kūnas, kuris keičiasi, bet ji, dieviškoji, yra tikroji Jūsų esmė“, – sako A. Diržytė. 

Onkopsichologė Laura Bratikaitė: „Džiaugtis gyvenimu yra natūralu“ 

Onkopsichologė Laura Bratikaitė sako, kad sveikstantiems yra būdingas dar vienas bendras bruožas – noras kuo greičiau imtis ankstesnių užsiėmimų. Tai tarsi iššūkis sau pačiam ir tarsi patikrinimas – „ar aš galiu?“, „ar aš pakankamai sveikas?“. 

„Atsižvelgiant į sveikatos būklę, galbūt galima švelniai pristabdyti tą pašėlusį norą gyventi, bet tuo pačiu leisti mylėti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena nugyventa diena. Todėl patirtis atėjusi su liga greičiausiai pakeitė požiūrį į daugelį dalykų. Būkite vieningi ir stiprūs! Mėgaukitės gyvenimu!“, – teigia L. Bratikaitė.
 

© Įveikligą.lt