Specialistai: pagalba Lietuvoje reikalinga ne tik sergantiems vėžiu, bet ir gydytojams

Bauginanti statistika, kad onkologinė liga tampa rimtu išbandymu ne tik sergančiajam ar jo artimiesiems, bet ir medikams, verčia susimąstyti, ar pakanka Lietuvoje specialistų galinčių jiems padėti. 

Vilniuje darbą pradėjo pirmieji onkopsichologai, kurie teigia dėsiantys visas pastangas, kad negailestingą diagnozę išgirdusius žmones, jų artimuosius, gydytojus onkologus ir netgi tuos, kurie gyvena baimėje, kad kažkada susirgs vėžiu, pasiektų kvalifikuota psichologinė pagalba ar informacija.

Išsivysčiusios šalys rūpinasi vėžiu sergančių žmonių psichologine būkle 

„Užsienyje specializuota psichologinė pagalba yra plačiai paplitusi, o daugkartiniai moksliniai tyrimai patvirtina jos naudą onkologinių pacientų sveikatai ir jų šeimų psichologinei gerovei. Tuo tarpu Lietuvoje onkopsichologinės pagalbos iki šiol nebuvo. Galima sakyti, kad esame „onkopsichologijos“ pionieriai Lietuvoje, pradedant tuo, kad kartu su mūsų kalbininkais tokį terminą įtraukėme į lietuvių kalbą ir pirmieji pasiūlėme mūsų žmonėms specializuotą psichologinę pagalbą“, – sako Visuomenės sveikatinimo centro onkopsichologė Laura Bratikaitė. 

Visuomenės sveikatinimo centras prieš kelias savaites įsikūrė Vilniuje ir čia kviečia visus susitikti su specialistais arba susipažinti su onkopsichologų informacija bei pagalba, kuri teikiama ir interneto svetainėje onkopsichologas.lt 

Pasak psichologės, apie tokios paslaugos reikalingumą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse byloja statistika: sunkus depresinis epizodas pasireiškia 10-25 proc. sergančiųjų, depresinę nuotaiką išgyvena 21-58 proc. pacientų, 15-28 proc. onkologinių pacientų būdingi labai aukšti nerimastingumo rodikliai ir net 14-38 proc. paliatyvinių ligonių išgyvena „psichologinę mirtį“. 

„Jeigu įvertintume tai, kad kiekvienas sergantis turi bent du labai artimus žmones, kuriuos mylimo žmogaus liga taip pat paliečia, tuomet minėti skaičiai gali ir padvigubėti, ir patrigubėti“, – sako L. Bratikaitė. 

Pastebima, kad liga tampa išbandymu ne tik sergančiajam, bet ir jo artimiesiems, kurie neretai išgyvena dar didesnį stresą negu patys sergantieji, ypač tuo atveju, jei suserga vaikai. Statistiniai duomenys teigia, kad liga paveikia šeimos gyvenimą. Jei vaikas suserga onkologine liga, šeimą palieka kas trečias vyras. 

„Jeigu lyginti užsienio ir Lietuvos praktiką, skirtumai akivaizdūs. Sakykim, JAV yra taip efektyviai vykdomas visuomenės švietimas apie pagalbos būdus, susirgus onkologine liga, kad kiekvienas amerikietis, kuriam buvo pranešta diagnozė, iškart žino, ką turi daryti – surinkti „palaikymo komandą“, į kurią įeina gydantis gydytojas (jeigu pacientas pageidauja, dar vienas „kontrolinis” onkologas), dietologas, psichologas, socialinis darbuotojas, fizioterapeutas, draudimo kompanijos atstovas. Susitikimo metu žmogui pristatomos jo, kaip paciento, teisės ir pareigos, gydymo galimybės, pristatoma socialinių garantijų sistema, numatoma su gydymu suderinta dieta, aptariamas fizinis krūvis, suteikiamas psichologinis palaikymas. Visi specialistai tariasi ir kartu su pacientu sudaro gydymo planą. Žmogus mato, kad juo rūpinasi specialistų komanda, jis jaučiasi daug saugiau ir atitinkamai labiau orientuojasi į sveikimo procesą. Lietuvoje einama teisinga linkme, tačiau dar yra kur padirbėti“, – pasakoja onkopsichologė. 

Lietuvoje trūksta informacijos apie onkopsichologijos naudą 

Onkopsichologija, kaip sveikatos psichologijos mokslo šaka, skaičiuoja savo dešimtmetį, tačiau kolkas Lietuvoje šios srities specialistai nėra ruošiami. 

„Lietuvoje atliekama sąlyginai labai mažai mokslinių tyrimų, kurie pagrįstų psichologinės pagalbos naudą, ypač onkologijos srityje. Jeigu tokių tyrimų būtų atliekama daugiau arba bent jau žmonės būtų supažindinami su užsienyje atliktų tyrimų rezultatais, jie matytų daug daugiau galimybių padėti sau ar savo artimiesiems“, – sako onkopsichologė L. Bratikaitė. 

Onkopsichologija pagrįstai priskiriama palaikomajai medicinai. Tai vienas iš būdų pagrindinį gydymo būdą padaryti dar efektyvesniu. Onkopsichologų manymu, psichologinė savijauta neretai gali trukdyti gydymui, nes sergantieji dažnai nenori gydytis, užsisklendžia savyje, juos kankina nepilnavertiškumo jausmas. Taip pat vidinė ramybė, stipri motyvacija gyventi, optimizmas ir tikėjimas gali padėti paspartinti sveikimo procesą. 

„Kiekvienas iš mūsų esame unikalūs savo asmenybės savybių, charakterio, temperamento ir turimos patirties deriniu. Tas pats dalykas gali vieną žmogų sustiprinti, kitą – sužlugdyti. Kartais mes net nenutuokiame, kaip koks nors įvykis ar žinia gali mus paveikti. O kai kalbame apie ligą, kuri su mumis „žaidžia rusišką ruletę”, yra tiesiog būtina sustiprinti „psichologinį imunitetą” ir išnaudoti visus savo vidinius resursus vienam tikslui – gyventi“, – sako onkopsichologė Laura Bratikaitė. 

„Manau, kad Lietuvoje žmonės jau ima suprasti, kad psichologinis nusiteikimas yra labai svarbus sveikimo procese ir kad pilnavertis bei kokybiškas gyvenimas yra tiesiogiai susijęs su psichologine gerove”, – sako ji. 

Pagal požiūrį į psichologinę pagalbą, pasak L.Bratikaitės, žmones galima suskirstyti į tris grupes: pirmoji – „žinau, kad psichologinė pagalba yra naudinga, sugebu identifikuoti, kad ji man reikalinga ir imuosi veiksmų tokią pagalbą gauti“; antroji -„žinau, kad naudinga, bet negaliu įvertinti ar mano situacijoje reikalinga, tad neieškau pagalbos būdų“; trečioji – „nenaudinga, aš ne psichas, niekur neisiu“. 

„Labai stebėtis dėl trečiosios grupės buvimo nereikėtų, taip pat kaip ir nederėtų kaltinti žmonių, kad jie negali suprasti, jog jiems reikalinga pagalba – ar kada nors kas nors juos mokė atpažinti problemas, įvertinti savo turimus resursus jas išspręsti ir, reikalui esant, kreiptis į specialistą?“, – klausia onkopsichologė. 

Pasak specialistės, vienas iš centro tikslų – didinti visuomenės psichologinę kompetenciją, skleidžiant informaciją apie pagalbos būdus ir tiesioginę jų naudą tiek pacientui, tiek jo šeimai. 

„Mūsų centre psichologinę pagalbą teikia Maskvos P. A. Gerceno Onkologijos mokslinių tyrimų instituto sertifikuoti onkopsichologai. Manau, kad jei dirbi kokioje nors srityje, tiesiog privalai nuolat kelti kvalifikaciją ir perimti geriausią patirtį iš kolegų. Todėl ir buvo nuspręsta ne tiesiog imti ir atidaryti psichologinės pagalbos centrą onkologiniams pacientams, ką būtų leidęs turimas išsilavinimas, bet pirma išvykti į užsienį stažuotis, įgyti specializaciją onkopsichologijos srityje ir tik tada pasakyti: „Teikiame specializuotą psichologinę pagalbą”. Turiu paminėti, kad pirminiu postūmiu „parvežti onkopsichologiją į Lietuvą” buvo svetainė Iveikliga.lt“, – sako L. Bratikaitė. 

Onkopsichologai galėtų pagerinti paciento ir gydytojo bendravimo kokybę 

Pasak onkopsichologų, susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Į medicinos personalą žiūrima „pro padidinamąjį stiklą“: „kalbėjo kažkaip tyliai, matyt, mano situacija beviltiška”, „ta sesutė manęs nemėgsta – kai užeina, pirma prieina prie kito ligonio“, „taip keistai žiūri, turbūt pinigų nori“ ir pan. 

Dažnai pacientams medikai atrodo „šalti ir bejausmiai“, sako „galėtų pasikalbėti kaip žmogus su žmogum, kažkokį jautrumą parodyti“. Tikrai suprantamas noras. Bet štai čia ir reikėtų suprasti, kad širdingo pokalbio reikia tikėtis iš psichologo, o ne iš gydančio gydytojo. 

„Ir tam yra paaiškinimas – gydytojas turi apsaugoti pats save psichologiškai, nes jeigu jis susidraugaus su pacientu, įsigyvens į jo situaciją, tuomet jis pergyvens dėl pacientų, kurių yra ne vienas ir ne du, o visas skyrius, daug stipriau išgyvens kaltės jausmą dėl nesėkmingo gydymo ar dėl ribotų galimybių padėti, galiausiai apskritai nebegalės dirbti dėl per didelio emocinio krūvio. Todėl dalykiškas bendravimas yra priemonė apsaugoti pačius save“, – sako L. Bratikaitė.  

Onkologiniuose skyriuose dirbantiems medikams pati darbo specifika yra padidintos rizikos veiksnys išgyventi „perdegimo“ sindromą, nekalbant jau apie kasdien patiriamo streso lygį. 

„Taip yra dėl darbo krūvio, per didelio pacientų skaičiaus, ligonių skundų, naujos įrangos ir darbo priemonių trūkumo, teisinio pažeidžiamumo, baimės klaidingai nustatyti diagnozę ar numatyti gydymo būdą. Žinoma, didžiausias psichologinis krūvis tenka paliatyvinės pagalbos skyriuose dirbantiems medikams, nes būti šalia žmonių, kuriems šiandieninė medicina jau niekuo negali padėti, o išbandyti metodai nedavė rezultato, žiūrėti tokiems žmonėms į akis, matyti, kaip jie išgyvena, koks beviltiškumas apėmęs artimuosius, reikia išties didelės stiprybės norint išlaikyti dvasinę pusiausvyrą“, – pasakoja L. Bratikaitė. 

Reikia pastebėti, kad būtent šis pavojus didžiausias tik pradėjusiems dirbti medikams, kurie imasi darbo „atvira širdimi“, tačiau laikui bėgant dėl to skaudžiai išgyvena ir galiausiai užsiaugina „skūrą“. 

Medikams taip pat kaip ir ligoniams reikalingas šalia onkopsichologas, kuris gali padėti išvengti „perdegimo“ sindromo, sumažinti emocinį distresą, išspręsti bendravimo problemas su pacientais ir jų artimaisiais, nugalėti chronišką nuovargį, įveikti emocinį išsekimą, susigrąžinti pasitenkinimą darbu. 

Klaidos, kurių galima išvengti 

Pasak onkopsichologės, tiek gydytojai, tiek pacientai padaro klaidų, kurios turi įtakos sveikimui. Pavyzdžiui, diagnozę gydytojai praneša taip, kaip jiems atrodo tinkama. 

„Yra labai gražių pavyzdžių, yra ir išties graudžių istorijų. Vienu atveju gydytojas gali sušvelninti smūgį, o kitą kartą žmogui, kaip kad sakė vienas klientas, belieka „nusisukti veidu į sieną ir greičiau numirti“. Klaidų padaroma ne tik pranešant diagnozę. 80-metei moteriai turėtų skaudžiai nuskambėti gydytojo žodžiai: „Ponia, tokio amžiaus kaip jūsų – laikas mirt, o ne vietą ligoninėj užimt”. Arba: „Su tokia diagnoze ilgai negyvenama“. Viso buvimo ligoninėje metu būna situacijų, kada žmogų galima užgauti. Gerai, kad tai pasitaiko retai ir daugelis mūsų medikų visgi suvokia savo žodžių poveikį ir stengiasi „parinkti” žodžius. Tačiau noriu pasakyti, kad yra buvę atvejų, kai tiesmuka gydytojo kalba ir iš pažiūros žiaurūs žodžiai ligonį „supurtydavo” ir priversdavo imtis aktyvių veiksmų sveikimo procese. Situacijų yra daug ir įvairių“, – sako L. Bratikaitė. 

Pasak jos, gydytojo darbas – gydyti, o emocine paciento būkle galėtų ir turėtų pasirūpinti gydymo įstaigose dirbantys psichologai. 

„Tačiau čia susiduriame su problema – specialistų trūkumu. Palyginimui galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje vienam onkopsichologui tenka du onkologiniai pacientai, tuo tarpu Lietuvoje vienas psichologas „tenka” visam skyriui ar net ligoninės padaliniui. Galima įsivaizduoti, kad vienas žmogus tiesiog fiziškai negali suteikti reikiamos psichologinės pagalbos“, – sako L. Bratikaitė. 

Būtų idealu, jei gydytojas turėtų tarsi „Bendravimo su pacientu vadovą“, kuriame būtų išdėstyta kaip elgtis vienoje situacijoje, kaip – kitoje; kaip atpažinti paciento psichologinę būklę ir kaip į ją tinkamai reaguoti; kaip spręsti dažniausiai pasitaikančias bendravimo problemas su pacientais ir jų šeimomis ir t. t. 

„Tai vėlgi uždavinys mums – psichologams. Svarbu tik, kad medikai manytų, kad tai jiems reikalinga“, – sako onkopsichologė L. Bratikaitė. 

NAUDINGA ŽINOTI:

• Onkopsichologo konsultacijos teikiamos ne tik psichologo kabinte, bet ir kliento pasirinktoje vietoje – specialistas gali atvykti į namus, gydymo įstaigą. Klientai, kurie nori išsaugoti savo anonimiškumą, taip pat tie, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali susitikti su psichologu (sveikatos būklė, atoki gyvenamoji vieta ir pan.), gali rinktis pagalbą internetu (virtuali konsultacija, klausimas el. paštu) arba telefonu. Visą informaciją apie paslaugas galima rasti svetainėje onkopsichologas.lt. 

• Sergantiems onkopsichologas gali padėti sumažinti numatyto gydymo baimę, sustiprinti imuninę sistemą, pagerinti gyvenimo kokybę, sumažinti šalutinį gydymo poveikį ir skausmą, pagerinti bendravimą tarp pacientų, artimųjų ir medikų. Kaip rodo JAV atlikti tyrimai, onkopsichologas gali padėti prailginti prognozuojamą gyvenimo trukmę. 

• Artimiesiems onkopsichologas gali padėti sumažinti emocinį distresą, atgauti vidinę pusiausvyrą, geriau suprasti sergančiojo savijautą, pagerinti psichologinę atmosferą šeimoje, išmokti sunkumų įveikimo įgūdžių, pagerinti bendravimą su sergančiuoju, medikais, padėti išgyventi netektį. 

• Taip pat organizuojamos paramos grupės suaugusiems ir vaikams. Paramos grupėse dalyvauja žmonės, kuriuos sieja bendras patyrimas (asmeninė ar artimojo liga, netekties išgyvenimas ar kita). Tokių grupių metu žmonės dalijasi patirtimi, vieni kitus palaiko morališkai, duoda patarimus, dalijasi turima informacija, aptaria bendras problemas bei suranda efektyviausius jų sprendimo būdus ir, svarbiausia, sužadina savo vidinius resursus ir išmoksta naujų sunkumų įveikimų įgūdžių. Paramos grupės – puiki palaikymo priemonė ilgo gydymo metu, nes kiekvieną savaitę psichologo vedami užsiėmimai stiprina grupės narius psichologiškai ir palaiko morališkai. 

• Tiems, kurie gana atsargiai žiūri į psichologinę pagalbą, onkopsichologai ragina išbandyti „stebuklingus laiškus“, kurie kiekvieną dieną pasieks žmogų ir išmokys jį „lietuje pamatyti vaivorykštę“.

Skaitykite daugiau:

Jei sergi Tu

Jei serga tavo artimas

Jei serga tavo vaikas

© Įveikligą.lt