Jūsų mintys

DIEVAS KIEKVIENĄ KANČIĄ GALI PAVERSTI GILESNĖS BENDRYSTĖS SU JUO GIMIMO DŽIAUGSMU! Popiežius Paulius VI 1966 m. (A. A. S. 58 (16)) leido publikuoti naujus apsireiškimus, vizijas, pranašystes, žinias apie stebuklus ir t. t., bei visa tai platinti be Bažnyčios Imprimatur. Šventajame Rašte sakoma: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaip jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!” (plg. Rom 10, 13 – 14). Kaip tas luošas žmogus negalėjo pasveikti, kol jam niekas nepadėjo, (žr. Apd 3, 1 – 10) taip daugelis neranda Jėzaus, kol nesutinka skelbiančių Gerąją Naujieną. Mūsų žemiškasis gyvenimas turi aiškias pradžios ir pabaigos ribas. Todėl daugelis vyresniojo amžiaus žmonių, dalindamiesi savo patirtimi, sako: „Gyvenimas prabėgo lyg viena diena“. Todėl laiką privalome naudoti tam, kad darytume gera ir atsisakytume blogio, kad gyventume taip, jog nebūtų baisu ir gėda, kai stosime Dievo akivaizdon. Žinia apie atsivertimą pati savyje yra džiugi žinia, paguodžianti žinia. Nes Dievo Žodis šią dieną aiškiai kalba – nesvarbu, kokiuose gyvenimo keliuose ar klystkeliuose esi, šiandiena gali tapti naujos pradžios diena. Tu gali pradėti naują gyvenimo etapą – tik šįkart su tikėjimu ir ėjimu kartu su Jėzumi. Kiekvieno tokio atsivertimo Dievas laukia su ilgesiu. Žengęs žingsnį link mūsų, Dievas sustoja ir laukia, kol mes žengsime savąjį žingsnį. Dievas yra pasiruošęs apkabinti ir atleisti tau, kad ir kokių nemalonumų būtum pridaręs. „Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti“ (iš Joelio knygos 2 skyrius,13 eilutė). Mes jau daug kartų girdėjome panašius paraginimus. Tačiau reiktų vieną kartą ryžtis ir išgirsti šiuos Rašto žodžius. Ryžtis – ir tikrai pasinaudoti suteikiamu šansu. Padarius širdies pasiryžimą, reiktų lūpomis ištarti maldos žodžius: „Viešpatie Jėzau, noriu pasinaudoti man duota galimybe ir pradėti viską iš naujo. Atsisakau savo nuodėmių, visas savo klaidas ir ydas atiduodu Tau. Būk mano G y d y t o j u, būk mano G a n y t o j u, būk mano M e s i j u. Amen.“ Atsiversti – tai sugrįžti į teisingą kelio kryptį, atsigręžti, konstatuoti sau, kad nuklydau ir norėčiau dabar sugrįžti į teisingą kelią, kuris veda link Dangaus Karalystės. Suprantama, kad, kai gyveni greitu tempu, kasdieniai rūpesčiai taip žmogų pagauna, įtraukia. Kartais net baisu konstatuoti, kad kasdieniai rūpesčiai įtraukia tiek, jog nepajunti kaip tolsti nuo Dievo, tolsti nuo idealios krikščionio ir kataliko sampratos. Tiesa, atsivertimas yra Dievo darbas, bet mes turime padėti žmonėms ateiti prie Jėzaus – gyvojo vandens šaltinio – kad jie patirtų atsivertimo dovaną. Mes esame Dievo liudytojai gyvenimu ir žodžiu. Palaimintoji Motina Teresė Kalkutietė sakė: „Būkite kaip Jėzus, būkite su Jėzumi.“ Ir šv. Pranciškus Asyžietis sakydavo: „Skelbkite Evangeliją visada. Jei reikia ir žodžiais.“ Kitaip sakant, kasdien gyvendami Kristaus gyvenimą liudijame Jį šalia mūsų esantiems. Tikėjimas Jėzumi yra raktas, atrakinantis mūsų gyvenimą ir įleidžiantis Dievo galią, kad ši plūstų į mus ir įgalintų priimti Jėzų kaip savo Viešpatį ir Atpirkėją. Tad prašykime Viešpaties, kad, kai gydančiomis rankomis Jis mus lies, sustiprintų mūsų tikėjimą ir padėtų dar artimiau Jį pažinti. Pasakykime Jėzui, kad norime būti išgydyti.

Tęsinys (2) - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! Kančia yra tam, kad jie pastebėtų, jog yra negerame kelyje. Kai kurie, pradėdami kentėti, puola Man į glėbį, kad suprastų, jog Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kiti, paveikti pasaulio mąstysenos, ir toliau eina tuo klaidingu keliu ir tik po daugelio kančių sutinka ateiti pas Mane. Kiekvienam asmeniui, vien tik jam ir būnant laisvam, dera pasirinkti sau kryptį. Gyvenimas be Manęs neturi prasmės, Aš esu Meilės centras, Aš esu Meilė. Mano Tėvas pavedė Man misiją – skleisti Jo Meilę žemėje. Daugelis mano, kad savo pačių jėgomis, nepaisydami to, ką Aš pavedžiau savo Apaštalams ir ką perduoda Mano Bažnyčia, jie gali pasiekti laimę. Jie klysta, tiesą laiko netiesa. Įžengia į kančios ir tamsos kelią. Kadangi jie nėra šviesoje, tamsa trukdo jiems matyti jų suklydimą, ir jie vis labiau pasimeta, tikėdami, kad jiems patiems pavyks sukurti savo laimę. Aš ateinu valyti sielų. Panašiai kaip motina valo namus, Aš, Mano vaike, valau ir tvarkau tavo sielą. Jei tu buvai toli nuo Manęs, Mes turime daug darbo. Dabar tu turi kitaip pažvelgti į savo praeities įvykius. Tai yra svarbi užduotis ir todėl Aš skiriu tam laiką. Kai nesimeldi, įvykiai gali palikti tavo širdyje žymes. Taigi Mano tikslas yra nuvalyti šias žymes, kad tavo širdis galėtų laisvai dovanoti ir priimti Meilę. Kai meldiesi, Mano vaike, Aš tau padedu išsijoti tavo gyvenimo patirtis. Galbūt šiandien tu esi nusivylęs. Jei nepriimi Mano pagalbos, tu turbūt jautiesi liūdnas ir praradęs drąsą. Jei esi išdidus, kaip ir daugelis kitų kenčiančių nuo išdidumo ( o daugelis kenčia nuo išdidumo), tu greičiausiai nepasidalinsi savo liūdesiu ir nusivylimu netgi su kita siela. Visa tai pasilieka tavo vargšėje širdyje ir po kiek laiko pavirsta kartėliu. Kadangi gyvenimas žemėje ir žmonės savo kelyje į šventumą yra netobuli, tu ir vėl patiri nusivylimą ar išdavystę. Išdidumui nugalėjus, tu ir vėl nepasidalini savo sielvartu. Dar vienas nusivylimas pavirsta kartėliu ir užkloja vis didesnį tavo vargšės širdelės plotą. Mano vaike, šiam vyksmui besitęsiant, tavo širdis užsidaro kartėlyje. Širdžiai reikia meilės taip pat, kaip plaučiams oro. Tokia yra tavo širdies paskirtis, brangiausiasis, o jei ji yra uždara, meilė yra blokuojama. Koks dvasiškai neįgalus tu esi. Kaip Man skaudu matyti tave tokį sutrikusį ir nelaimingą. Mano mažutėli, Aš ateinu nuvalyti visas žymes nuo tavo širdies, kad tu mylėtum laisvai - taip, kaip ir Aš myliu. Nemanyk, kad tai yra neįmanoma užduotis. Aš esu Jėzus. Aš esu Dievas. Jei Man leisi, Aš galiu kaipmat nuvalyti tavo širdį. Aš atstatysiu tvarką tavo sieloje, suderinsiu tavo mąstymą ir įdėsiu į tavo širdį tiek tikros Meilės, kad ji atsispindės tavo akyse. Visi tave sutikę pajus šią Meilę ir žinos, kad ji yra iš Manęs. Mano vaike, kaip Man skaudu, kad tavęs nemylėjo tie, kurie turėjo tave mylėti. Man liūdna dėl kiekvieno tavo patirto sielvarto. Bet tu turi suprasti, kad kančia Mums gali atnešti naudą. Leisk Man tau parodyti, kaip panaudoti kiekvieną tave sužeidusį blogį tavo labui. Kalbėk su Manimi. Išliek viską Man ir Aš tau suteiksiu ramybę, atlaidumą ir tvarką visiems tavo gyvenimo įvykiams. Aš privalau tau pasakyti, kad, kai tu savo gyvenime patiri nusivylimą ir atiduodi jį Man, Aš bematant padedu tau viską suprasti ir atsigauti. Gali būti, kad išgijimo laikas bus tavo augimo laikotarpis, per kurį Mes tapsime artimesni ir labiau vienas kitu pasikliausime. Mano vaike, ar tu šykštėtum Man šio laikotarpio, reikalingo tam, kad padaryčiau iš tavęs šventąjį, gebantį atlikti Mano jam paskirtą darbą? Žinoma, tu to nedarytum, nes sieki Mano valios. Jei melsies, Aš neleisiu tau kentėti, jei tai nebūtina. Tai yra Mano pažadas, kurį šiandien tau duodu. Prašau, priimk jį į savo širdį. Jei melsies Man, Aš tau neleisiu be reikalo kentėti. Jei kenti, prašyk Manęs palengvėjimo, ir jei kentėjimas neduoda tau naudos, Aš jį pašalinsiu. Būk ramybėje ir kalbėkis su Manimi apie viską, kas vyksta tavo gyvenime. Kartu Mes užtikrinsime, kad ateityje tavo minkšta širdis nebūtų blokuojama.

Tęsinys (4) - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! Aš nenoriu, kad tu būtum nelaimingas. Yra daug tokių žmonių, kurie, būdami labai ligoti savo kūnu, yra laimingi, nes jų siela sveika. Kada, kaip ir visi žmonės tu numirsi savo kūnu, tavo siela liks gyva ir ateis su Manimi į Dangų. Tavo gyvenimo pabaigoje Aš ateisiu pasiimti tavo sielos. Gyvendamas kūne, tu visuomet privalai atminti, kad turi pamaitinti savo sielą tam, kad ji būtų stipri ir puiki, nes stipri ir puiki siela eina tiesiai į Dangų. Kalbėkis su Manimi dažnai, brangus vaike. Kalbėjimas su Manimi yra malda, o malda yra tai, kas stiprina tavo sielą. Meilė, kurią jaučiu, veržiasi iš Mano Eucharistinės Širdies. Aš negaliu jos sulaikyti. Jau kuris laikas stebiu savo vaikus svyruojančius ir klystančius. Matau jų elgesį, žalojantį jų sielas ir sukeliantį didžiulį skausmą. Aš trokštu juos išgydyti ir jiems patarti, bet negaliu to padaryti, nes jie neatsisuka į Mane. Taip jie eina per gyvenimą vis klupdami, kartodami tas pačias klaidas ir vis giliau krisdami į nuodėmę. Jie sukelia skausmą kitiems, nes patys kenčia. Vaike, jei kalbu apie tave, sakau tau dabar, kad laikas sustoti. Aš liepiu sustabdyti žalingą elgesį ir suteikiu tau nepakartojamą galimybę. Grįžk pas Mane dabar, Mano mažoji pasiklydusi siela, ir Aš panaikinsiu visas tavo užsitarnautas bausmes. Atgailauk ir pulk į Mano glėbį. Aš tau atleisiu nedelsiant. Aš tai jau padariau. Bet tam, kad i š g y t u m ir pritaptum Danguje, tu privalai atgailauti ir siekti atleidimo. Tu turi ateiti pas Mane siekdamas Mano atleidimo. Turi ateiti ir jį iš Manęs priimti. Aš esu čia, Tabernakulyje. Ateik pas Mane, ir Aš tau atleisiu visas nuodėmes. Padarysiu tave tokį tyrą, tarsi niekada nebūtum nusidėjęs. Mano vaikai, visi esantys Danguje, sudreba iš pagarbos ir susižavėjimo matydami tokio pažado užmojį. Noriu, kad pamąstytum apie šį pažadą kaip apie nepaprastą galimybę, kuria turi pasinaudoti. Tu neturi amžinybės šioje žemėje; visa tai pasibaigs. Tu klydai ir palikai kelią, vedantį į Dangų. Aš maldauju tavęs sugrįžti pas Mane dabar, kol dar nevėlu. Turi suprasti, kad tavo siela gali pražūti. Jei per ilgai užsiliksi mirtinoje nuodėmėje, Mano vaike, tu priprasi prie jos kaip vaikas pripranta prie blogo įpročio. Laikas sugrįžti yra dabar. Aš ateinu pas tave per šiuos žodžius, nes Mano Meilė nebegali likti be atsako. Ji ilgisi guosti ir raminti, o tau, Mano vaike, reikia paguodos ir nuraminimo. Jei leisi Man kalbėti apie Mano Meilę tau, pradėsi suprasti, koks nepamainomas tu Man esi. Tau yra duoti gabumai, dovanos ir talentai tam, kad tu kaip mylintis ir paklusnus vaikas, besirūpinantis savo Tėvo reikalais, plėstum Mano Karalystę žemėje. Tačiau jau kuris laikas tu to nedarai. Vergaudamas priklausomybėms arba siekdamas pasaulio gėrybių ir jausminių malonumų, tu gyveni vien tik savo labui. Mano vaike, žinau, jog manai, kad tai yra tavo reikalas, nes tu žaloji tik save patį. Sakau tau dabar: tu esi Mano vaikas, Aš tave myliu ir Man labai skaudu, kai tu save žaloji. Aš liepiu tau sustoti. Sustabdyk bet kokį elgesį, atskiriantį tave nuo Manęs. Ar nelabai supranti apie ką Aš kalbu? Ateik pas Mane, esantį Tabernakulyje, ir Aš tau tiksliai paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Skaitydamas šiuos žodžius, tu tai jau žinai. Tu neturi leisti, kad žalingas elgesys taptų tavo amžinojo gyvenimo praradimo priežastimi. Mano vaike, tu neturi to leisti. Tai yra antroji priežastis, dėl kurios Aš primygtinai prašau tavęs grįžti pas Mane. Trečioji priežastis, dėl kurios tu turi pakeisti savo elgesį, yra ta, kad Man tavęs reikia. Aš esu tavo ir visų Dievas, ir iš tiesų sakau tau, kad Man tavęs reikia. Tavo pasaulyje yra sielų, kurias tik tu gali išgelbėti. Tam, kad jas išgelbėtum, tu privalai dirbti Man, nes Aš tau turiu pasakyti, kaip joms padėti, o tu turi Manęs klausyti. Tad prašau, mažosios Mano Širdies sielos, ateikite pas Mane dabar, nes pirmoji priežastis, dėl kurios jūs turite pas Mane sugrįžti, yra ta, kad Aš jus myliu ir jūsų atsiskyrimas skaudina Mano širdį.

Tęsinys (6) - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! Mano vaike, nemanyk, kad esi apleistas. Sakau tau su dievišku iškilmingumu, kad Aš esu su tavimi. Tad sutelk dėmesį į tai, kad tavo Jėzus yra su tavimi kasdien ir kiekvieną akimirką. Kalbėk su Manimi, brangus vaike. Aš turiu tiek daug tau papasakoti. Aš turiu atsakymus tavo sunkumams. Aš galiu paaiškinti dalykus, kurių tu nesupranti. Aš turiu Meilę žmonėms, kuriems tu jos nejauti. Tad jei tu sutelksi dėmesį į Mano nuolatinį dalyvavimą tavo gyvenime, tu pradėsi Manimi pasikliauti. Mano vaike, tuomet prasidės pokyčiai. Tau pradėjus Manimi pasitikėti, tavo gyvenimas palengvės ir jame bus mažiau streso. Tu išbrisi net iš pačių sunkiausių situacijų ir nuo jų nueisi, vietoj to, kad nešiotumeisi rūpestį iš vienos savo gyvenimo srities į kitą. Tame atrasi tokį išsilaisvinimą, kad netrukus pasitikėjimas Manimi tau taps įpročiu. Ir tada, vaike, Aš veiksiu per tave. Kai šis tikslas bus pasiektas, nebebus ribų tam, ką tu gali padaryti. Šiandien ir vėl tau sakau, kad norint turėti įgūdžius, yra privalu praktikuoti. Tad šiandien sutelk dėmesį į Mano nuolatinį buvimą su tavimi. Klausk Manęs, ko Aš iš tavęs norėčiau. Klausk Manęs, kuriuos žodžius Aš norėčiau kad tu savo kalboje naudotum. Tada klausyk Mano atsakymo. Mano Dvasia tau kalbės ir savo sieloje tu girdėsi žodžius. Taip Mes galime bendrauti visą dieną. Tikėk. Aš dovanoju tau tikėjimą šiandien, kai tu žengi pirmuosius žingsnius vienybės su Manimi link. Nėra tokios padėties, kurioje turėtum Mane palikti. Kreipkis į Mane netgi pačiose sunkiausiose aplinkybėse. Šaukis Manęs net ir nuodėmėje; turėčiau sakyti, ypač nuodėmėje. Aš bet kokiu atveju esu su tavimi, Mano vaike. Tu negali paslėpti savo nuodėmės ignoruodamas Mane ir tikėdamasis, kad nuėjau šalin. Taigi, kalbėk su Manimi. Sakyk: „Viešpatie, padėk man.’’ Tu nenusivilsi. Aš tau padėsiu. Šiandien atnešu tau šiuos žodžius, kad suprastum, jog Aš esu su tavimi. Aš niekada tavęs nepaliksiu. Visuomet esu šalia ir laukiu tavo dėmesio, pasiruošęs tave užtikrinti, kad esi mylimas ir kad nesiunčiau tavęs į žemę atlikti darbo, kuris tau yra per sunkus. Jei tavo gyvenimas yra per sunkus, Mano mažoji siela, tai yra todėl, kad stengiesi viską atlikti pats. Tau reikia Manęs. Ir Aš esu čia. Taigi nebešvaistykime laiko. Jėzus, tavo Jėzus, prašo tavo dėmesio. Kai tik sulauksiu tavo dėmesio, Mes keliausime toliau. Tu niekada nesigailėsi pas Mane sugrįžęs. Nedvejok. Ateik, atsisėsk prie Manęs, esančio Tabernakulyje, ir Mes pradėsime.

Tęsinys (8) - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! Aš noriu tau duoti Dangaus akis. Noriu, kad matytum savo gyvenimą, pasaulį ir žmones Dangaus akimis tam, kad pradėtum atsiliepti taip, kaip Aš, tave taip karštai mylintis, tavo Jėzus. Mano vaike, Aš siūlau tau šį naują regėjimą. Ar priimsi iš Manęs šią nuostabią dovaną? Iš tiesų, tu būsi apstulbęs kaip šis regėjimas pakeis tavo gyvenimą. Dauguma dalykų, anksčiau tave neraminusių, paprasčiausiai išnyks iš tavo akiračio, nes pasirodys tau tokie nereikšmingi. Ar tu to nori? Aš taip viliuosi, kad tu pasakysi „taip’’. Aš taip noriu, kad tu matytum pasaulį Mano akimis. Aš galiu tave išmokyti tokių didžių dalykų, Mano brangusis. Ir jei tu matysi viską Mano akimis, Mes galėsime taip laisvai kalbėtis, tarsi būtume viena siela. Prašau, padaryk tai dėl Manęs. Leisk Man nušviesti tavo požiūrį. Ar tu pasitiki Manimi, Mano vaike? Pasitikėti nėra lengva, bet šiuo ypatingu laiku tu gali žingsniuoti tvirtai pasitikėdamas, nes Aš neleisiu tau kristi. Aš esu čia, pasirengęs tave išgelbėti. Aš taip ilgai laukiau šios dienos, Mano vaike. Mano Širdis maudžia Meile tau ir, kai stebiu tave skaitant šiuos žodžius, dar didesnė Meilė užgimsta joje. Aš tavimi pasirūpinsiu; tu gali užmerkti akis ir ilsėtis Mano Širdyje. Tu kentėjai dėl Mus skyrusio nuotolio. Dažnai nesuprasdavai iš kur kyla skausmas, bet, užtikrinu tave, kančia prasidėjo tada, kai tu nusisukai nuo Manęs. Dabar Mūsų siekiai turi būti dideli, nes Aš trokštu tavo laimės. Šiandien įvedu tave į savo Širdį ir noriu, kad joje pasiliktum. Aš tau padėsiu, Mano brangus vaike. Tu esi Man be galo brangus ir, jei parodysi nors mažiausią troškimą, Aš tvirtai laikysiu tave prie savęs netgi vėjuose, kurie siekia nublokšti tave šalin. Neabejok, kad šiomis sunkumų dienomis kiekvienas, net ir mažiausias tikėjimo veiksmas, bus atlygintas. Šioje sielų gelbėjimo misijoje Dangus yra su jumis. Visa pagalba yra pasiekiama išgelbėjimo ieškančiai sielai. Dabar būk ramybėje, Mano mažoji siela. Aš laikau tave tvirtai. Šis gyvenimas, kurį dabar gyveni, apspręs tavo amžinybę. Taigi dabar, Mano vaikai, kai Mes visi suprantame šiandienos ir jūsų ateities dienų svarbą, apsispręskime, kaip jūs praleisite savo likusį laiką ... Ištraukos iš: "PIRMOJI KNYGA, Nurodymai mūsų laikams, duoti Anne, pasaulietei apaštalei „ Mintys apie dvasingumą"; ANTROJI KNYGA „Pokalbiai su Eucharistine Jėzaus Širdimi“; Leandre Lachance „Manųjų laimei, Mano išrinktieji. JĖZUS“ 2 tomas;

Tęsinys (10) - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! GYDANTI KRISTAUS GALIA Viešpats Jėzus, visuomet esantis Eucharistijoje, kviečia kiekvieną iš mūsų ateiti pas Jį su savo problemomis: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: Aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11, 28). Kad ateitume pas Jėzų, pirmiausia turime patikėti, kad Jis mirė už mūsų nuodėmes, prisikėlė dėl mūsų išganymo ir nuo tada aukoja savi tikrąjį Kūną Eucharistijoje. Eucharistinis stebuklas Sokulkoje – tai mums skirtas kvietimas kreiptis į Dievą ir suprasti, kad neturime brangesnės dovanos už Eucharistiją. Per ją galime artimai bendrauti su prisikėlusiu Viešpačiu, kuris atneša mums kaip dovaną „Patį Save – Savo asmenybę šventame žmogiškume ir Savo išganymo darbą“ (Enciklika apie Eucharistiją, 11). STEBUKLINGI IŠGIJIMAI SOKULKOJE Sokulkos šv. Antano Paduviečio parapijoje kasdien galima adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą. Žmonės gali ateiti pas Jėzų su savo prašymais ir rūpesčiais, džiaugsmais ir nesėkmėmis, pagarbinti Švenčiausiojo Sakramento ir dalyvauti šv. Mišiose. Kiekvienas, kuris pašalins iš savo širdies netikėjimo ir priklausomybių nuo nuodėmių kliūtis, neleidžiančias Kristui parodyti Savo Meilės mums, galės patirti savo gyvenime beribę Kristaus Meilę, gydančią kūną ir sielą. Sokulkos parapijos archyve yra surinkta daug dokumentų, įrodančių stebuklingus išgijimus. Šiame straipsnyje pateikiame kelis iš jų. Kartą į Sokulką atvyko moteris iš Švedijos, serganti paskutinės stadijos vėžiu. Melsdamasi prie Švenčiausiojo Sakramento, ji pasinėrė į dieviškojo Gailestingumo vandenyną ir išpažino Jėzui visas savo nuodėmes. Taip pat ši moteris paprašė aukoti šv. Mišias už jos išgijimą ir šv. Mišių metu pavedė save, savąjį „aš“ Jėzaus Kristaus valiai. Priėmusi šv. Komuniją ilgai meldėsi priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Po kelių dienų skausmas pradėjo laipsniškai mažėti ir visiškai išnyko. Kruopščiai patikrinus paaiškėjo, kad ji visiškai sveika – vėžio neliko nė ženklo. Archyve yra saugomas medicininis dokumentas, kuriame aprašytas mažamečio Jokūbo Raperio, sunkiai sirgusio Aspergerio sindromu, išgijimas. Jo močiutė paprašė šv. Mišių už vaiko sveikatą; jos buvo aukojamos 2011 m. liepos 29 d. Sokulkos šv. Antano Paduviečio parapijoje. Netrukus tėvai pastebėjo, kad nebeliko jokių šios ligos simptomų. Tyrimas patvirtino, kad kūdikis visiškai sveikas. Tėvams ir močiutei buvo akivaizdu, kad berniuką išgydė Visagalis Jėzus, esantis Eucharistijoje. Per Eucharistją Viešpats Jėzus daro stebuklus žmonių, kurie Jam pavedė save ir atsisakė visų nuodėmių, gyvenimuose. Jei pašalinsime iš savo širdžių visas kliūtis, Kristus galės savo Meilės galia išgydyti mūsų sielas ir suteiks amžinąjį gyvenimą, o jei reikia – išgydys ir mūsų kūno ligas.

Tęsinys (12) - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! Laikantis panašios perspektyvos, Katalikų Bažnyčios katekizme pagrįstai nustatoma: „Kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, prieš eidamas Komunijos, turi priimti Susitaikinimo Sakramentą“(74). Trokštu dar kartą pakartoti: Bažnyčioje galioja ir liks galioti taisyklė, kuria Tridento Susirinkimas konkrečiai išreiškė griežtą apaštalo Pauliaus įspėjimą nustatydamas, jog asmuo, norintis vertai priimti Eucharistiją, privalo „prieš tai išpažinti nuodėmes, jei jaučiasi nusidėjęs mirtina nuodėme“(75). (...) Kai krikščionio sąžinę slegia sunki nuodėmė, kelias į visavertišką dalyvavimą Eucharistijos aukoje veda per Susitaikinimo Sakramentą. DIEVUI VISKAS ĮMANOMA (plg. Mk 10, 27) Vienas gydytojas neseniai man pasakojo, kaip jis gydo savo pacientus. Prieš išrašydamas ligojimui vaistų, pasikalba su juo ir pirmiausia pasiūlo susitaikyti su Dievu. Gydytojas pataria visiems viską atleisti, kad neliktų pykčio, atsisakyti okultinių praktikų ir, svarbiausia, nebekaltinti Dievo dėl savo ligos. Taip pat jis pataria pacientui pradėti dėkoti Dievui už viską, kas vyksta, ir patikėti Jam savo kančias ir ligas. Po to šis gydytojas rekomenduoja pacientui pradėti gyventi krikščioniškai, išpažinti Dievui visas savo nuodėmes, už jas atgailauti ir tvirtai apsispręsti niekada jų nekartoti. Galiausiai paskatina priimti šv. Komuniją, t.y. fiziškai priimti Jėzaus Kristaus Kūną. Šis gydytojas man parodė dokumentus, kuriuose užfiksuoti neparasti išgijimai: nuo nepagydomų ligų pagijo daug jo pacientų, kurie paklausė jo patarimų. Šie žmonės atsižadėjo savo nuodėmių, susitaikė su Dievu ir pašalino iš savo širdies kliūtis, trukdžiusias Dievui veikti ir juos gydyti. Savo akimis mačiau tyrimų ataskaitas ir rentgeno nuotraukas prieš ir po paskutinės stadijos vėžio gydymo. Taip pat mačiau vieno iš pacientų dokumentus, kuriuose rašoma, tai, kas, atrodo, neįmanoma: ataugo vienas iš vyro plaučių, kuris buvo amputuotas prieš keletą metų. Kitam pacientui, remiantis išsamia ir tikslia dokumentacija, ataugo pašalinta smegenų dalis. Sužinojau daugybę tokių nuostabių istorijų, kurios visiškai nepaaiškinamos moksliškai. Įsitikinau, kad Dievui nieko nėra neįmanoma. Turime suprasti, kad fizinis kūno išgijimas – tai tik išorinis ženklas to, kas įvyko sieloje. Jei nekenčiame visų nuodėmių ir visam laikui jų atsisakome, jeigu atleidžiame skriaudas visiems savo skriaudėjams ir visiškai atsiduodame gailestingajam Dievui, Jėzus Kristus būtinai išgydys mūsų sielą. Galbūt Jis suteiks mums ir kūno sveikatą, kad patvirtintų mums ir kitiems, jog įvyko svarbiausias dalykas – išgijo siela ir jog Jis išgelbėjo mus iš nuodėmės bei šėtono vergijos. Fizinę sveikatą Dievas gražina ne visiems, bet dvasia pagyja kiekvieno, kuris to nori ir leidžia Dievui veikti. Kai kuriais atvejais kūno liga išlieka, tačiau įgauna gilią prasmę ir tikslą: žmogus gali labiau susivienyti su kenčiančiu Kristumi ir toje vienybėje melstis už didžiausius nusidėjėlius, kad šie atsiverstų, kreiptųsi į Dievą ir pasiektų išganymą. Viešpats Jėzus numirė ant Kryžiaus už kiekvieno žmogaus nuodėmes ir prisikėlė, kad visus be išimties išganytų, - Jo begalinis Gailestingumas skirtas visiems. Patys didžiausi nusidėjėliai turi pirmutinę teisę patirti Jo Gailestingumą. Išgelbėti nebus tie, kurie atmes Jėzaus Gailestingumą ir nenorės nuodėmių atleidimo.

Tęsinys (14) - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! Neretai kelias į pasveikimą būna nelygus bei vingiuotas. Kartą vienas žmogus kun. Matui Linnui (Matthew Linn SJ) štai ką pasakojo: „Prieš penkiolika metų kreipiausi į gydytoją, nes labai skaudėjo nugarą. Po patikrinimo sužinojau, kad sergu kaulų vėžiu. Gydytojas pasiūlė gultis į ligoninę, kurioje teks praleisti nemažai laiko. Artimųjų paprašiau, kad melstųsi už mane. Gulėdamas ligoninėje labai pykau ant Dievo ir, pažvelgęs į kryžių, kabantį ant sienos, paklausiau: “Kur Tu esi, Dieve? Meldžiuosi už kitus, ir jie neišgyja; kiti meldžiasi už mane, ir vis tiek sergu. Kodėl Tu mane apleidai?“ Kai ištariau pastaruosius žodžius, suvokiau, kad tai yra Jėzaus žodžiai, pasakyti ant kryžiaus: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34). Bet Jėzus nebuvo apleistas - Tėvas tuo metu buvo arčiausiai Jo. Jis padėjo savo Sūnui visa atleisti. Tačiau Jėzus jautė ne artumą, o apleidimą. Tada pagalvojau, kad ir manęs Dievas neapleido, tik paprasčiausiai negaliu jausti Jo artumo. Supratau, kad šalia yra mylintys žmonės, per kuriuos mane ir pasiekia Dievo Meilė. Tada Jam pasakiau: “Ir vis dėlto norėčiau išgyti nuo vėžio, bet jeigu nėra lemta, imk mano ranką ir padėk taip, kaip tie žmonės man padeda.“ Tokiu būdu išsivadavau iš liūdesio, nusivylimo ir atsidaviau į Dievo rankas. Pasikeitė mano Dievo įvaizdis. Suvokiau, kad Jis nėra tas, kuris apleidžia, o tas, kuris per šiuos žmones rūpinasi manimi. Pajutau ramybę ir išsivadavau iš nerimo. Savo kūne jaučiau šilumą ir Dievo Meilę. Kitą dieną mane išoperavo – išėmė tuos kaulus, kuriuose buvo vėžys. Kai vėl ištyrė, nieko neberado. Dievas mane išgydė tą naktį, kai pasikeitė mano suvokimas. Kai įsivaizdavau Dievą, esantį labai toli, tada Jo Meilei neleidau paliesti mano širdies. Kada suvokiau Dievą mane mylint tiek, kiek tie žmonės, tada atsivėriau Jo Meilei ir tokiu būdu Jis į širdį galėjo įlieti jėgos, kuri mane ir išgydė. Taigi matote, kaip svarbu pakeisti Dievo įvaizdį. Tai įmanoma kiekvienam“. Iš: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-10-24-isgydymas/136513

Tęsinys (16) - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! Mano vaikai, Aš vadinu jus savo vaikais, nes esate Mano kūriniai. Aš esu jūsų Dievas. Aš esu vienintelis Dievas. Tikėk, kai sakau, kad niekuomet neturėsi tikrosios ramybės, kol būsi nuo Manęs atsiskyręs. Tu turi pagalvoti ir apie savo amžinybę. Tu praleisi amžinybę vienoje iš dviejų vietų, brangi mažoji siela. Turi rimtai apie tai pamąstyti ir nuspręsti, kur tu norėtum būti. Tu sakai, kad netiki Dievu ar netiki, kad Dievas galėtų nusiųsti žmones į pragarą amžinybei. Sakau tau šiandien, kad tai ne Aš, vienintelis Dievas, pasmerkiu sielas pragarui. Siela pati pasirenka būti pragare. Ar žinai, kodėl siela pasirenka pragarą? Nes ten yra jos bendraminčiai. Siela, susivienijusi su tamsa, nesirenka Dangaus, nes ji ten nesijaustų patogiai. Tu turi suprasti, kad gali pykti ant Dievo, bet Dievas yra nekaltas. Tu gali kaltinti Dievą už visas pasaulio blogybes, ir galbūt tau tai pavyks kol esi žemėje. Tačiau šiandien Aš patikinu tave, kad tavo mirties akimirką tau tai nepavyks. Tą akimirką tu galėsi kaltinti tik save, nes negalėsi išvengti Tiesos. Tu susitiksi vieną vienintelį tikrą Dievą ir bandysi Jam pasakyti, kad Jis neegzistuoja. Kaip manai, ar tau tai pavyks? Tau nebus gerai, brangioji siela, ir kaip tik todėl Aš kalbuosi su tavimi dabar. Aš noriu nukreipti tave nuo kelio, vedančio į pražūtį. Dabar tu renkiesi būti prieš Mane ir Aš prašau, kad sustotum. Aš myliu tave. Pasaulyje yra daug krikščionių, kurie tave myli, ir mano Meilė liesis į tave per juos. Aš noriu, kad priklausytumei mano Karalystei. Noriu, kad tu Man tarnautum. Tu gali būti nepaprastai geras. Tu gali atvesti Man į Dangų daug sielų. Kai kurie iš Mano artimiausių draugų buvo daug didesni nusidėjėliai, nei tu. Prašau, sugrįžk pas Mane. Aš myliu tave ir galiu tave išgydyti ir išganyti. Aš tau atleidžiu. To net nereikia sakyti. Bus sunkiau įtikinti tave, kad pats sau atleistum, tačiau Aš Dievas ir tą padaryti Man būtų tik mažas stebuklas. Aš padarysiu tai tau. Aš padarysiu iš tavęs dar vieną Jėzų, kuris vaikščios žeme pilnas Meilės. Ar tu to nori? Ar gali tai įsivaizduoti? Daugiau nebedelsk. Aš apipilu tave malonėmis. Pakelk savo brangų veidą Dangaus link ir pajausk Mano Meilę, nes Aš prašau tavęs nusisukti nuo nuodėmės ir sekti Mane. Brangiosios sielos, Aš atėjau išvesti jus iš tamsos. Kai siela pasilieka tamsoje ilgam, ji pripranta prie šviesos nebuvimo. Ši siela nepajėgia kasdien suprasti, kad gyvena tuštumoje be Dievo. Išpuikusi siela gali sakyti: „Aš esu visiškai laiminga be jūsų Dievo ir nenoriu Jo pažinti.“ Kadangi esu Dievas, Aš žinau viską. Aš žinau, kad tu nesi laimingas. Nepaisant tavo pastangų apginti savo puikybę, Aš žinau, kad tavo siela skendi kartėlyje. Brangioji siela, Aš noriu, kad į Mane pažvelgtum. Tu Manęs neįžeidi, jei reikalauji įrodymo. Esu turėjęs reikalų su daug įžūlesnėm sielom, nei tu.

Tęsinys (18) - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! Po to, kai tas jausmas praeina, tu ir vėl imi ieškoti to, ką gali rasti tik Manyje. Ar leisi Man tau padėti? Ar norėtum, kad įkvėpčiau tavo sielai drąsą ir džiaugsmą? Brangusis, kaip tik tai Aš ir suteikiu savo tikriesiems sekėjams. Jie neišvengia gyvenimo sunkumų. Tačiau jie turi stiprybę, kuri išskiria juos iš tų, kurie Manimi neseka ir nesinaudoja Dangaus dovanomis. Aš noriu dalinti šias dovanas. Noriu, kad šiandien visą dieną sakytum, jog tiki Manimi. Galbūt tu nepajusi tikėjimo. Tau gali būti sunku netgi tarti žodžius. Tačiau vis vien savo širdyje šiandien visą dieną sakyk Man, kad tiki Manimi. Tuomet Aš galėsiu tau suteikti malones, padedančias tavo netikėjimui. Mes pradėsime naikinti tavyje įsitvirtinusias abejones, kurias pasėjo melo tėvas. Tu neturi ko prarasti. Tu išbandei daugybę priemonių, stengdamasis numalšinti savo nepasitenkinimą. Kai kurie iš jūsų, siekdami nuraminti savo sielos skausmą, piktnaudžiavote savo kūnu. Noriu, kad galvotum apie Mane kaip apie dar vieną priemonę padėsiančią atremti patiriamus sunkumus. Jei Aš neįvykdysiu savo pažado suteikti ramybę ir džiaugsmą, tu galėsi toliau tęsti savo paieškas. Tačiau tu turi suteikti Man galimybę, o kad ją suteiktum, tu turi pabūti su Manimi tyloje. Ateik į Bažnyčią, kurioje yra Tabernakulis. Tyloje sėdėk priešais Mane. Leisk Man tau kalbėti, ir Aš kalbėsiu. Būk drąsi, mažoji siela. Tu juk išbandei daug rizikingesnių dalykų, nei tai. Ar ne taip? Dabar ateik pas Mane ir suteik savo Dievui galimybę. Mano vaikai tamsoje nusisuka nuo Manęs ir visko, kas jiems Mane primena. Kodėl nusisuki, jei pamatai kažką, kas tau primena Mane? Kas yra tavyje, kas sukelia šitą nerimo ar nekantrumo jausmą? Ar taip yra todėl, kad, kai pamatai kažką, primenantį šventumą, tu bijai, kad pats nesi šventas? Pagalvok akimirką apie tai, kad tai tavo sąžinės likutis tau liepia atkreipti dėmesį. Tu nusisuki, nes žinai, kad, jei atkreipsi dėmesį, turėsi keistis. Žodis „pasikeitimas“ reiškia, kad bus kažkas nauja, tačiau taip pat reiškia, kad reikės atsisakyti kažko seno. Tavo atveju, tu atsisakysi nuodėmės, kuri nepadarė tavęs laimingo. Brangi siela, skirta Dangui, nenusigręžk staiga, kai pamatai Mano ar Mano tarno paveikslą. Prisiversk pažvelgti į Šventąjį. Aš iš tiesų žvelgiu į tave. Tu tai jauti, nes kitaip nenusisuktum, pasijutęs nepatogiai. Bijau, kad tu neteisingai supranti Mano akių žvilgsnį. Mano žvilgsnis tavęs nesmerkia. Aš suprantu geriau už tave patį, kodėl tu vaikščiojai tamsos keliu. Tau niekada nereikės Man nieko aiškinti. Aš skatinu tave su Manimi kalbėtis, bet tai tik vardan tavo paties, o ne Mano aiškumo. Ar tavo gyvenime yra žmogus, pas kurį tu dažnai ieškai išminties? Tu eini pas jį patarimo, nes pasitiki jo nuomone. Nors ir labai išmintingas tas žmogus, tačiau palyginus su Manąja jo išmintis yra niekis; be to, Aš tave tobulai myliu. Man rūpi kiekviena tavo gyvenimo smulkmena. Aš pažįstu tave geriau, nei tu pats save, o Mano motyvai yra tobulai tyri. Aš noriu to ir tiktai to, kas yra geriausia tau. Aš neketinu tavęs išnaudoti, kaip pasaulis. Tu gali Manimi pasitikėti, brangioji siela. Prašau, kalbėkis su Manimi. Po to klausykis Manęs. Tuomet mes tapsime draugais ir tu suprasi, kad nė viena draugystė žemėje nėra tokia saugi kaip draugystė tarp Manęs ir tavęs. Aš tau duosiu viską. Ką tu Man duosi? Tu Man duosi savo meilę. Tu duosi savo ištikimybę. Tu Man duosi savo norą keistis, brangiausiasis, o kaip tik to Aš iš tavęs ir noriu. Pradžioje gali būti sunku įsivaizduoti naują gyvenimą: kasryt kitaip atsibusti ir kitaip praleisti savo dieną. Tačiau tu gali pradėti po truputį. Kasryt atsibudęs sakyk: „Jėzau, aukoju Tau savo dieną.“ Tik tiek. Taip pradėk, ir iškart pajusi permainas. Man reikia tik tavo noro. Viskas priklausys nuo jo. Tu turi būti drąsus, ir Aš tau suteiksiu drąsos. Viskas ateina iš Manęs.

Pabaiga - prie laiško 2016. 01. 10 Dievas kiekvieną kančią gali paversti gilesnės bendrystės su Juo gimimo džiaugsmu! MANO ATSIDAVIMO JĖZUI KAIP GELBĖTOJUI IR VIEŠPAČIUI MALDA Jėzau, tikiu, kad Tu esi Mesijas ir Dievo Sūnus, Tu atėjai į pasaulį ne pasmerkti manęs dėl mano nuodėmių, bet išgelbėti. Prisipažįstu, kad aš esu nusidėjėlis, Bet žinau, kad Tavo gailestingumas yra didesnis už mano nuodėmes. Šiandien lūpomis išpažįstu tai, kuo tikiu širdimi: Tu esi vienintelis pasaulio Gelbėtojas. Tu - mano asmeninis Gelbėtojas. Savo mirtimi ant kryžiaus ir Prisikėlimu tu atnešei man išganymą. Jėzau, nuplauk mane Savo Krauju, išlaisvink ir išgydyk. Noriu asmeniškai susitikti su Tavimi ir priimti Tavo naują gyvenimą. Žinau ir tikiu, kad neapleidi nė vieno, kuris Tave tiki. Jėzau, tikiu kad esi Viešpats. Dievas tave išaukštino ir davė Tau vardą, aukščiausią iš visų vardų. Šiandien kviečiu Tave: būk mano gyvenimo Viešpačiu. Visiškai atsiduodu Tau ir Tavo valiai. Atidarau Tau savo širdies duris: ateik ir gyvenk manyje. Padaryk, kad trokščiau to, ko Tu trokšti, ir daryčiau tai, ko Tu nori. Dėkoju Tau ir pasitikiu Tavimi. Amen. TEGUL ŠIE PERSKAITYTI IR APMĄSTYTI ŽODŽIAI BŪNA KAIP GELBĖJIMOSI RATAS SKĘSTANTIEMS NEVILTYJE. KVIESKIME JĖZŲ Į SAVO GYVENIMĄ, Į SAVO ŠIRDĮ, KAD PER JO MEILĘ IR MALONĘ BŪTUME PERKEISTI, IŠGYDYTI IR IŠGANYTI ...

(Dedukuoju: mielai Birutei ir Sonatai /Saulės miestas, 2015 m. sausis, Vitalis Silenas) Įrankis, kuriuo prasmingai turėtum pasinaudoti ir tu, mielas pakeleivį Teisiuose dalykuose žmogus visada linkęs įžiūrėti klastą... Melaginguose dalykuose jis viską priima - už pagrindą, už - platų mastą... Mažuose dalykuose pastoviai – užsiknisama, Tokiu būdu dažnai gęstama, iš mūsų aplinkos amžiams - išnykstama... Žmonės nuolat tvirtina esant tai – nebalastu, bet - Ypatingu dalyku, - ir taip – nejučia susireikšminama... Štai, tokie, susikuria netikrų dalykų arealą ... Ir todėl, tokioj būsenoje – senatvės sulaukia, serga ar, - be laiko pasenstama... Jie, tariasi viską gerai išmanantys, ir neva - laimę surandantys. Likimą savo veiksmais, tariamai - be klaidų apskaičiuojantys... Nesiskaito žmogus su Didžiu Dėsniu - Dievu - Kūrėjumi, Kurio įpūtimu gyvuoja, ir vis dar kuria, jį atspindėdami... Įdavė Viešpats mums, žemei apdirbti įrankius, bet svarbiausiai - Valios įrankį, galingą, ir - Mumis – pasitikėjo, O ką mes, apart blogio, į tą vietą iš tiesų pasodinome?, o ką - pasėjome?... Taip lengva dangstytis, neva, - kažko nesupratome... O, juk daug kartų, Pranašų žodžiais pasakyta buvo: „Kas turite ausis – klausykite“, bet - ką mes - darome? Tiesos akivaizdoje ausis užsikišame, kad – neišgirstume, ir užsimerkiame, kad - neišvystume... Todėl bėgdami nei akimirkai nestaptelėjame, Nesusimąstome, ir įtikiname save, jog – niekada neklaidžiojeme. Dėl to ir Ramybės mes - neapturime... Todėl, tiesiu taikymu, - į liūną nugūrime... Ir, vietoj to, - o žmogau, Kad Tikro atsakymo ieškotume, Mes įsiveliame į ginčus su aplinka ir Tverėju, - Jį – ignoruojam ir - koliojame... Pabaiga – visiškai aiški, - dažniausiai būna du keliai: Vienas – ne save, bet visus ir viską apkaltinti, ir – koneveikti... Antras – apsvaigti nuo dūmų, pasigerti ar kaip nors - blogiau pasielgti... Tačiau, iš Tiesų, Kelias yra – kitas: Grįžti į visą ko pradžią - į Dievo Šventumo Taisykles. Kam ieškoti tiesų ten, Kur Jų - niekad nebūna, Kam, beprasmiškai prašyti paslaugų, Už kurias sumokame pinigų – visą krūvą... Visi atsakymai senai jau sudėti - į Bibliją, Raktas tik vienas – Moralė, – žmogau, - patikrinta... Kam blaškytis ir viską keikti, koliotis, O po to – keliais šliaužti ir – atgailauti, be prasmės - aukotis... Kaip mokė šventas Raštas: nuoširdžia, pagarbia baime žvelgiu į Kūrėją, Šį kart - ne dėl savęs, - labiau dėl kitų, nes šitaip – reikėjo. O Jis mums sako: nesiblaškykite, nusiraminkite, akis pakelkite: - Ištversite, - visi išbandymai, tai tai, ką skaitydami Bibliją - suprantate... Ir kuo didesni, o Viešpatie mano Dvasiniai norai, Tuo didesni manęs išbandymai, – blaškymai, žmonių menęs - koliojimas... Tuomet suprantu: mano įrankiui - Valiai Pats metas yra pasireikšti, - bet nedvėjoti, ar beprasmiškai kažko laukti. Kaip gerai, kad turiu šį įrankį, - pagalvoju, Kuriuo ne kartą pasinaudojau, ir dar - daug kartų - naudosiuosi... Tik tam, kuriam aš padedu, dažniausiai to – nebereikia, Priežastis viena, nesusimąsto gi, kad šitam pasauly, jis, - ne visagalis... – o tik, - pakeleivis... Sielos kelias Aukštybės, toliai, gylis - Tavyje. - Pajusk, - ištirk širdim, - Siela sava. Atvėręs kelią Tėvo meilei, Ji gali degt – ugnim, kaip saulėj. Pajusk širdim, kaip siela veržias Taisyt ir tiesinti kelius... Pakilti meilės virpesiais į dangų, - pas Tėvą, - į namus. Juk tau stovėti, kažko – laukti, -beprasmiška tai bus... Suvoki laikas bėga, reik keliauti Ištiesinus kelius. /2015 11 06 Vitalis Silenas/

Sielos kelias Aukštybės, toliai, gylis - Tavyje. - Pajusk, - ištirk širdim. Atvėręs kelią Tėvo meilei, Ji gali degt - ugnim. Pajusk širdim, kaip siela veržias ištiesinti kelius... Pakilti meilės virpesiais į dangų, - pas Tėvą, - į namus. Ar tau stovėti, kažko – laukti, -beprasmiška tai bus... Suvoki - laikas, reik keliauti Ištiesinti kelius. /2015, Vitalis Silenas/

Kasos vėžys, mts kepenyse, IV stadija – va tokia diagnozę išgirdau 2013m. spalio mėn. Į šį psl. Rašiau žinutę dar 2014-08-26d. ir vėl noriu pasidalinti mintimis bei išgyvenimais. Reikia visuomet neprarasti tikėjimo ir turėti viltį visur ir visada. Taip, mes sergantys turim 100 galimybių kol galim džiaugtis šios žemės malonumais, taip yra. Reikia melstis, medituoti, vartoti tiktai tinkamą mums maistą, šarminti organizmą, turėti globėją kaip angėlą sargą ir tikėti juo, kas vakarą ir rytą kalbėti su savimi, duoti pasamonei žinoti, kad esi sveikas. Kokia bebūtų diagnozė ir stadija tai jokiu būdu nėra nuosprendis mirčiai. Kaip pavyzdį galiu trumpai pasakyti kaip yra su manimi. Išgirdęs savo ligos stadiją ir suprasdamas padėtį pradžioje ištiko šokas, vėliau pradėjau skubėti dar po mėnesio kito „nusileidau“ ant žemės ir nusiteikiau ilgai kovą suprasdamas, kai tai man skirtas iššūkis. Šiuo metu mano auglys kasoje nuo 7,8 cm. sumažėjo iki 4,5 cm. mts kepenyse – turėjau bent 2 didelius po 3x4 cm. ir bent keletą mažesnių židinių, šiuo metu mažesni židiniai išnyko visiškai (matomas susiformavęs randas) o tie du sumažėjo po 1-2 cm. iš visų pusių. Tiesa rado biskuti židinuką plaučiuose, matysim kaip toliau. Kraujas geras, vėžio markeris ligos nustatymo momentu buvo gerokai virs 100, šiuo metu 14 (galimas iki 25). Man buvo pradžioje taikoma biologinė terapija, vėliau chemija, bet geriau tabletėmis, dabar jau 7 mėn. visiškai nieko nevartoju ir po paskutinės kompiuterinės tomografijos dar gavau 3 mėn. „atostogų“. Esu dėkingas Kauno klinikų Onkologijos sk. daktarams ir dienos stacionarui taip pat. Taikau fitoterapija, lankau seminarus, skaitau knygas, turiu nuostabę žmoną ir vaikus, savo mamą ir brolius bei seseris kurie labai palaiko ir padeda visomis prasmėmis. Tačiau iš vidaus privalai nusiteikti kovai ir turėti begalinį tikslą gyvenimui. Štai Jums ir pvz atrodo dienos buvo suskaičiuotos, bet prisikėliau iš pelenų nuožmiai kovai ir dabar aš diktuoju jau sąlygas. Patarimas visiems, sergantiem bet kokios stadijos ir bet kokio organo – pasitikėti daktarais jų gydymo metodais ir padėti jiems, išeliminuoti mums netinkamą maistą t.y. jokių angliavandenių jokio cukraus jokių kruopų, miltų, duonos ir t.t. domėtis ir taikyti fitoterapiją, valdyti savo kūną, jokio streso, poilsis, mažiau interneto apie savo ligą skaityti tiktai pozityvias knygas pvz skaitau knygą "77 sėkmės istorijos kaip įveikti vėžį", skaitau ją po istoriją kas vakarą, apmastau ir pasiimu sau iš jos tai kas man naudinga. Yra visko tiktai reikia didelio noro ir tikėjimo. Jiegu kam naudingas šis mano paatviravimas ir turite klausimų rašykita mielai jeigu galėsiu ir sugebėsiu atsakysiu. Jeigu kam padėsiu ir duos rezultatų bus abiem begalinė laimė. virgis.saulysgmail.com Stiprybės visiem ir kiekvienam atskirai. Pagarbiai Virginijus Šaulys

Tęsinys 8 prie laiško 2015.07.18. Parašysiu, kaip pagal Luule Viilmą mūsų dvasiniai išgyvenimai atsispindi pačiame kūne. Chroniškos ir pasikartojančios ligos priklauso nuo limfos būklės. Kuo daugiau gerų norų, tuo daugiau blogų pasekmių. Norų pasekmė – įsižeidimas. O šis yra tarsi slogos gleivės. Kai mums gėda (o protingiems žmonėms visada gėda įsižeisti ir tai parodyti), viską užlaikom savyje. Fizinis to užlaikymo atitikmuo - gleivės neišteka ir renkasi limfosistemoje, kuri turi su tuo susitvarkyti, nes ji pašalina kenksmingas atliekas. Kūno ląsteles sujungia jungiamasis audinys. Susirgus, šis audinys išyra ir ląstelės pabyra, išnyksta. Jei mes suprantam savo klaidą, išlikusi ląstelių atmintis sukuria senoje vietoje naują ląstelę. (Čia įterpsiu nuorodą į vietinį psichiatrą: http://www.sharoffy.com/index.php?lng=lt&action=page&id=1 kur raudonai rašo, kad vien teisingas jausmo įvardijimas sužadina savireguliacijos procesus). Bet laiko tą ląstelę tik jungiamasis audinys, sudarytas iš 2 medžiagų: elastino, suteikiančio organams tamprumą, ir kolageno, netirpstančio vandenyje. Šis, pašildytas, denatūruojasi į želatiną. Taip limfa sutirštėja. Kol gleivės skystos, jos išeina limfos takais. Kaip mes savo fiziniame gyvenime surandame išeitį iš bet kurios gyvenimo situacijos (t.y.kiek esame aktyvūs ir kūrybingi), lygiai taip dirba ir mūsų limfa, ieškodama kelio išnešti atliekoms į odą ir gleivines. Limfos takai užsidaro nuo streso, vadinamo situacija be išeities (tupiku). Atsidūrus tupike, atliekos nepasišalina ir suserga visi, išskyrus tinginius ir kvailius. Pasirodo, šie neturi tupiko streso. Todėl visi įsikalkite sau į galvą: „NĖRA SITUACIJŲ BE IŠEITIES“. Tikėjimas šia taisykle būtinai parodys plyšį pralindimui fiziniame lygmenyje ir atitinkamai limfa susitvarkys su savo užduotimi. Limfmazgiuose saugoma tikslo energija. Kai tik pavartojam žodžius NORIU ir REIKIA, atsiranda problema tam tikrame mazge. Maži tikslai veikia mažus mazgus, dideli gyvena dideliuose. Tokie didžiuliai mazgai, tarsi magistralinės transporto sankryžos, yra kirkšnyse, pažastyse ir kakle. Kas gi su jais atsitinka? Štai, kas: Žmogus, lyg sportininkas, vis šokinėja, norėdamas būti vis geresnis ir geresnis. Kol, pagaliau, jis nepajėgia savo tikslo peršokti. Iš to ir problema bus sukurta maža arba didelė. Kokia ta problema bus? O ji priklauso nuo to žmogaus reakcijos, pvz.: 1. Dieve, kas su manim dabar bus? 2. Dieve, kas dabar su jais bus? Kuris iš jų didesnis egoistas? Atrodo, antrasis visai negalvoja apie save, aukojasi dėl tautos. Geras žmogus. O, pasirodo, jis taip padarė, kad visi jį pamiltų. Šokinėjo, šokinėjo, davė liaudžiai džiaugsmo, gal net ir pinigų, o sau užsimanė – gauti tautos meilę. Vadinasi jo egoizmas daug didesnis. Jei dabar jis viso to negaus, puls į paniką: - Kas tuomet bus?! Tai lyg šaldytuvas: tragika veda link tragedijos. Tai šalčio energija ir želatina nuo jos sutirštėja. Tas mazgas užsidarys ir prasidės visos ligos. Jei tai maža problema, lengva tą sankryžą apvažiuoti, o jei tai ypatinga sankryža, o žmogus ypač egoistiškas (labai geras žmogus), tai ir sutirštėjimas tampa ypač didelis ir uždaro visus kelius. Kyla sunki liga. Kaip visa tai išlaisvinti? Kūnas tuomet siunčia pagalbą - temperatūrinį susirgimą. Prie 39,6‘C temperatūros limfa suskystės ir viskas išsivaikščios (todėl nenumušinėkite jos). Kitas sprendimas - kūno bakterijos (jei jų dar nesunaikinome, vartodami antibiotikus). Bakterijos suėda itin mėgstamą želatiną, jų išskyros skystos ir limfa taip pat suskystėja. Labai padeda ligos atveju ir dvasinis veiksmas - atlaidumas, bet apie tai bei mūsų norus, gal vėliau. IŠVADA: MŪSŲ LIGOS - NE ATSITIKTINUMAI. Tai mūsų dvasinių išgyvenimų, nepamatuotų norų ir troškimų rezultatas. Kuo labiau žmogus nori būti geresnis už kitus ir visko daugiau turėti, kuo jis labiau išsilavinęs, tuo mažiau jis rūpinasi savo dvasiniu lygmeniu ir tuo sunkesni jo susirgimai. Ar teko girdėti, kad, tarkim, vargstančią, avis ganančią kalnų tautelę kamuotų nevaisingumo problemos? Tai - išsilavinusių žmonių privilegija. Jų svarstyklės maksimaliai nulinkusios tik į vieną pusę. Nereikėtų atmesti ir mūsų aplinkos fizinės įtakos mūsų kūnui, kaip pvz.gripo epidemija. Visa tai taip pat egzistuoja ir mus įtakoja absoliučiai viskas, ką perskaitote ar išgirstate per TV, tačiau mūsų sveikatai pagrindinę įtaką daro ne maistas, ne sportas, ne kosmetika, ne kenksminga aplinka, o mūsų POŽIŪRIS į visa tai. Juk ir gripu nesuserga virš trečdalio visuomenės. Kodėl? Sakysit - stipresnis imunitetas? O kas jis? Juk tai ir yra dvasinis mūsų minčių tyrumas, jų švarumas nuo KRITIKOS ir tokių siekiamybių, kurias, deja, visas pasaulis kol kas vadina gėriu. Kol kas. Nes tai prasilenkia su Kūrėjo nubrėžta vystymosi kryptimi. Susimąstykite! Kūrėjas davė žmogui laisvą valią gyventi Žemėje, palaimino visus jo norus ir visus poelgius, bet paliko vienintelį išėjimą - tobulumo viršūnę pasiekusios Žmogaus Dvasios susiliejimą su pačiu Kūrėju. Kitos išeities nebus.

TĘSINYS Jei mes prašome Dievą išgydyti, bėgdami nuo minties apie savo trapumą ir mirtingumą, prašome grąžinti gyvenimo vienovę, vadinasi, mes norime paprasčiausiai pabėgti nuo to, kas Dievo mums yra skirta. Mes kratomės minčių apie savo trapumą, užuot susimąstę, jog dienos labai greitai praeina, o mūsų gyvenimas trumpas ir, jei norime pasiekti tą pilnutinę brandą, kuriai esame kviečiami Kūrėjo, turime skubėti apsivalyti nuo viso to, kas mumyse maru. Liga ir mirtis sąlygoti ne tik išorinių priežasčių, bet ir mumyse tarpstančios nevilties, pykčio, neatleidimo, godumo ir daugelio kitų dalykų, kurie žudo dvasios gyvybę ir neleidžia mums gyventi dabartimi, gyventi amžinuoju gyvenimu. Pastarasis yra ne kas kita kaip mums skirta gyvenimo pilnatvė, kurios, deja, nesugebame priimti. Ką mes galime padaryti? Mes privalome užduoti sau rimtų klausimų, nebėgti nuo gyvenimo, bet į jį žvelgti atviromis akimis, ir kai stojame Dievo akivaizdon ir prašome Jo išgydymo, prieš tai turime pasiruošti tam išgydymui. Nes būti išgydytam nereiškia vien tapti vieningam, grįžti prie tokio gyvenimo, kurį gyvenome, tačiau tai reiškia įgyti tokią gyvenimo kokybę, kuri leistų pradėti naują gyvenimą, kartu su gyvybę teikiančiu Dievo veiksmu apsivalyti nuo viso to, kas buvo mumyse maru, tapti nauju žmogumi per senojo žmogaus mirtį. Lozorius iš karsto buvo grąžintas ne paprasčiausiai į buvusį gyvenimą, bet į tą naujumą, kuris negali būti aprašytas jokiais žmogaus žodžiais, jis buvo pakviestas įeiti į gyvenimą, kuris yra ant visai naujų pamatų. Ar mes sugebame priimti išgydymą? Ar mes pasirengę ir pasiruošę prisiimti naujosios vienovės atsakomybę, kad įeitume į pasaulį, kuriame gyvename, su žinia apie naujumą, tapti tikra šviesa ir druska, tapti džiaugsmu, viltimi, meile, liudyti atsidavimą Dievui ir žmonėms? Susimąstykime apie tai, nes mes visi sergame – vienaip ar kitaip, mes visi silpni ir nepasirengę gyventi pilnatvėje, kuri mums dovanota. Susimąstykime apie tai ir atsiversime Dievui tokiu būdu, kad Jis galėtų sukurti Savo išgydymo stebuklą, paverstų mus naujais žmonėmis, idant mes savyje į pasaulį neštume Dievo viską atnaujinančią jėgą. METROPOLITAS ANTONIJUS IŠ SUROŽO

labai dėkoju Basliui už laiškus.